Kai grįžau į Lietuvą, pastebėjau naują madą (beje, labai gražią) su senai matytais draugais kalbėti apie atsakingą vartojimą. Aš sakau, kad temos aktualumas net buitiniuose pokalbiuose tik dar labiau sustiprina svarbą.
Va kad ir vakar per laidą „Labas rytas“ girdėjau gerą mintį: anglė, mitinguojanti dėl globalinio atšilimo, pastebėjo – „Visi čia rūpinasi tuo Brexit. Jau geriau daugiau dėmesio kreiptų į globalinį atšilimą. Nes kas iš to Brexit, jei nebeturėsime kur gyventi“. Vis atviriau ir garsiau pasaulis kalba.
Rašiniai iš 2017-ųjų vasaros:
Geriu savo kavą su sojų pienu čia,traukinyje, ir svarstau apie prieš porą minučių turėtą pokalbį. Be penkiolikos septynios, belaukiant traukinio į Vilnių užsimezgė pokalbis su 85 metų dama.
Atvykus į Islandiją, mano „drive” dėl mitybos stebėtinai smuko. Čia tai tiesiog atrodė nesvarbu. Ne tiek svarbu. Giliai viduje esantis balsas pradėjo kuždėti „klausyk manęs”. Rezonavo Bruce Lipton mintys apie tai, kad genai, kaip ir ląstelės, kinta priklausomai nuo to, kur jas padėsime. Vadinasi, kitoje aplinkoje kuriasi nauja aš.
Little Paris – sakė esant Varšuvą. Ir to galbūt nelabai supranti vos įkėlęs čia koją, bet labai greit įsitikini patekęs į gatvę Nowa Swiat ar suvalgęs pusryčius „Charlotte Menora”.
Bet taip pat Varšuva turi ir palmę, tokią out of the nowhere, kuri man priminė Porto. Turi dizaino butikų, kurie tokie skaniai minimalistiniai, kad, rodos, tu jau skandinavijoj. Ir dar daug visko iš įvairių pasaulio kultūrų.
Kaip ten viskas skaniai nuo ryto iki vakaro gali susidėlioti pasakoju žemiau.
Gastro Masters pavadinčiau vyresniuoju Vilnius Gastro broliu. Brandesniu, mokančiu atsirinkti ir žinančiu: daugiau – ne visada geriau.
Kas gi tame Gastro Masters nutiko šiais metais? Nutiko išpuoselėtas maistas ir rinktiniai restoranai. Mažiau, bet kokybiškiau.
Jei reiktų rinkti naują Kalėdų senelio rezidenciją, mano balsas keliautų Talinui. Tada, kai čia atsidūrėm (vasario vidury), tarp namų dar kabojo girliandos, senamiesčio aikštės centre dar stovėjo eglutė, o kioskeliai su glogg‘u galėjo nugirdyti nejuokais, jei kiekviename po stiklinę būtum gėręs. Betrūko tik mažų, gatvėmis bėgiojančių elfų ir pasijustum, jei ne pasakoje, tai bent Kalėdiniame filme tikrai.
Dėlioju mintyse, kas gero ir nelabai nutiko šiais metais. Galvoju, kad būsiu labai sau dėkinga, jei susidėsiu aiškiai, ant popieriaus lapo ar baltos lėkštės kaip ten kas šiais metais buvo. Nes gelbsti, kai galvoji, kad viskas čia gyvenime labai blogai. Kitaip sakant, moko tiek laimingos patirtys, tiek nelaimės, nemažiau.
Sakytum pabodęs Londonas, man atrodo vis dar toks kaip filmuos – žavingas.
Jaučiuos čia labai sava. Gal dėl kavos vietų, kurių tiek daug, kad paprasčiausia rinkti pagal kėdžių spalvą. Gal dėl maisto kultūros, kuri čia dideliu žingsniu prašuoliuoja visą pasaulį. Gal dėl leidinių, kurių Anglija prigamina, rodos, visoms savo lietingoms dienoms.
Newer Posts