Kai grįžau į Lietuvą, pastebėjau naują madą (beje, labai gražią) su senai matytais draugais kalbėti apie atsakingą vartojimą. Aš sakau, kad temos aktualumas net buitiniuose pokalbiuose tik dar labiau sustiprina svarbą.
Va kad ir vakar per laidą „Labas rytas“ girdėjau gerą mintį: anglė, mitinguojanti dėl globalinio atšilimo, pastebėjo – „Visi čia rūpinasi tuo Brexit. Jau geriau daugiau dėmesio kreiptų į globalinį atšilimą. Nes kas iš to Brexit, jei nebeturėsime kur gyventi“. Vis atviriau ir garsiau pasaulis kalba.
______
Pergalvojau savo elgesį ir pagalvojau, kad pačiai sustainble idėjų mokintis labai ir nereikėjo – šeimoje į dalykus taupiai žiūrėjom, o tas taupumas išugdė sąmoningumą perkant. Tačiau suaugus sustiprėjo švaistomo maisto tema.
Labai gėda, bet beveik mada tapo prisipirkti maisto daugiau nei reikia ir ko jau ten nesuvalgai – išmeti. Aišku skaudančia širdim, bet argumentą stiprų nurodydavau – „negi čia save nuodysi“.
______
Nepatenkinta situacija, sugalvojau taisyklių tvarumui su maistu įgyvendinti. O pati labai laukiu jau šio mėnesio gale vykstančio Sustainable Gastro renginio „Vilnius Gastro Zero“, kur maisto antrinio panaudojimo triukų bus galima mokytis iš vienų geriausių Lietuvos šefų.
Šįsyk renginys su labai gražia misija – nulis atliekų, nulis plastikinių šiaudelių. Šefai kurps patiekalus iš prekybos centro „Rimi” suteiktų prekinę išvaizdą praradusių produktų.
Daugiau apie renginį: Vilnius Gastro Zero
______
Mano taisyklės atrodo taip:
1. KŪRYBINIS KONKURSAS
Prieš išvažiuojant į kelionę ar šiaip paslaptingai prisikaupus per daug maisto, surengti sau kūrybinį kokursą „kas man iš viso, ką čia šaldytuve turiu” gaunasi. Tokios akcijos dienų skaičius veikiausiai priklauso nuo to, kiek ten ko šaldytuve gyvena.
2. TURGUS
Negendančius produktus nusipirkti prekybos centre kartą į savaitę, o vaisius, daržoves, mėsą ir žuvį pirkti kioskeliuose, turguje, galvoj jau planuojant kitą dieną. Taip sutaupai ir laiko, ir dažnai kokybiškesnį produktą gauni.
3. KEPINIŲ KLAUSIMAS
Pamenu, kai studentaujant dirbau keliose kavos vietose ir karts nuo karto koks kruasanas nusirašydavo. Aišku, ne pirmo šviežumo kruasanai jau nelabai, bet man patinkdavo juos supjaustyti, sudžiovinti ir turėti sviestiškų skrebučių.
Pasigendu dabar tokių triukų kepyklėlėse. Kiek jos visko galėtų prigalvoti iš šitų kepinių „atliekų”. Juk net tie patys prancūzai nuo seno gamina pain perdu, kas taip gražiai lietuviškai pavadinta prancūzišku skrebučiu, o iš tikrųjų pažodžiui išvertus būtų tiesiog “prarasta duona” (a.k.a. pasenusi).
4. GOOGLE IT
Dar viena kūrybinė užduotis – jei kas link gedimo „eina”, googlinti „what to make from …“. Šito, aišku, nedaryti su pelyjančiais dalykais, bet parūgęs pienas ar sudžiuvusi duona atveria duris visokiems smagumynams virtuvėje. Kažkada dariau rikotą iš kefyro, o iš tos rikotos labai skanus pyragas gavos.
5. PRIESKONINĖS ŽOLELĖS
Dar viena idomesnė taisyklė – augintis prieskonines žoleles namie. Čia galbūt labiau ne dėl maisto švaistymo, o dėl tų plastmasių, kurias vos porai krapų kuokštelių panaudoja.
6. BANANO ŽIEVĖS ARBATA
Bulvių lupenos gali būti čipsai ir kitos išmanios idėjos. Pavyzdžiui, iš banano žievės galima išsivirti migdančios arbatos, o sudžiovinta apelsino žievelė jau senai žinoma aromatingesnės arbatos draugė.
7. PAMATUOTI EKSPERIMENTAI
Viena pačiai aktualiausių taisyklių – tikslumas gaminant. Iš tikrųjų, nesu tiksli ir pats azartas man virtuvėj eksperimentuoti. Bet iš to kyla daug nesėkmių, o tos nesėkmės keliauja ne kitur, o į šiukšlinę. Todėl sau prisakiau riboti kūrybinį laiką virtuvėje.
8. GRIKIAI & BROKOLIAI
Gaminti paprastesnį maistą. Mes dabar įpratę tiek kartų per dieną valgyti, kad maža bėda valgyti truputį paprasčiau. Nereikia pietums persistengti su sėklytėm ir visais įmantriais priedais. Kuo paprasčiau – tuo geriau. Labiausiai tada dėkoja skrandis, kuris su paprastesniu maistu lengviau tvarkosi.
9. MAISTO PAIEŠKOS MIŠKE
Foraging – maisto produktų ieškojimas gamtoje. Kažkada vienoje konferencijoje „Trinity” virtuvės šefas Dalius pasakojo apie foraging ir kaip jis įdomiausių dalykų gamtoje randa ir juos panaudoja patiekaluose. Nors čia labiau idėja, o ne taisyklė (tiesa, pačios dar nerelizuota), bet kaip norisi kažką panašaus įgyvendinti. Juk gamtoje vaikščioti ir taip smagu, o jei dar turi misija – pasidaro labai idomu.
______
Tokios paprastos idėjos, nes sudėtingų niekam nereikia.
O aš linkiu priimti tvarumo iššūkį kaip žaidimą, stengtis kiek įmanoma teisingesnius sprendimus daryti. Mylėti gamtą, bet nepamirštant savęs. Kad nepervargtumėt, neišsektumėt nuo per didelių pastangų būti “geriausiu pasaulio gyventoju”.
Rašiniai iš 2017-ųjų vasaros:
Geriu savo kavą su sojų pienu čia,traukinyje, ir svarstau apie prieš porą minučių turėtą pokalbį. Be penkiolikos septynios, belaukiant traukinio į Vilnių užsimezgė pokalbis su 85 metų dama.
Kalbėjome apie traukinius: sakiau – sulauksime naujo, gražaus, modernaus. O ji pradėjo pasakoti apie trėmimus: kaip mėnesį keliaudavo be dienos šviesos, maisto, su viena skyle vidury vagono – tualetui. Kaip gyveno Sibiro taigoj, kur karvės vežimus tempdavo, o pati su kirviu medžius kirsdavo. Už tai gaudavo duonos puskilogramį, kuris ir tai buvo rūgštus – daug kas skrandžius susigadindavo. „Galvodavai, pasiliksiu truputį, o skrandis kriokdavo iš alkio” – Monika kalbėjo apie tą vieną rūgštų duonos puskepalį. „O dabar nueini į parduotuvę, vajė” – susiimdama užgalvos nuogąstavo. „O kai aš išgirstu ką nors dejuojant..”. Nė nebaigė sakinio, bet aš supratau.
Kažkas ten viršuj atsiunčia moralą, kuris verčia susitraukti iki sraigės ir sukišti galvą atgal į savo namelį, nes tavo problemos – tai juokai. Super susirūpinusi dėl maisto buvau visą pastarąjį mėnesį, o veikiau apie tai, kad negaliu to, negaliu ano. Taip domėjausi ko negaliu, kad pamiršau pasidžiaugti skaniu maistu, kurį vis dar galiu valgyti. APSKRITAI, pačiu maistu.
Prisėdo moterytė prie manęs ir traukiny. Pamatė, kad maigau kompiuterio mygtukus, sako ne iš tolo nieko panašaus nemačiusi, visą gyvenimą sunkiai dirbusi fizinius darbus. Tačiau dabar 85 ir dar važinėja dviračiu. Tikina mane – geriausias sportas.
Matai visiškai sveiką 85 metų žmogų, kuris ir mėnesį badavęs yra, ir dirbęs baisiausiom sąlygom. Ir jis gyvas, sveikesnis negu daugelis 30-mečių. O mes bijom, kad pavalgysim mažiau nei triskart dienoj.
Mitybos specialistė Barbara Oneil teigia: persivalgymas gali būti ne mažesnė bėda nei badas. Mūsų pilvo nervai yra dirginami, o kadangi žarnynas taip stipriai susijęs su smegenimis, signalas greitai ten ir atsiduria. Dėl to jaučiamės ne tik persivalgę, bet ir nervingi.
Pabaigsiu su idėja, kuri slėpėsi po pirma eilute. Kaip pižonė gėriau savo kavą su sojų pienu, o dar kiek kartų šį mėnesį pirkau sunkiai ištariamų pavadinimų produktų. Buvau pilnai įsisukusi į maisto pakaitalų paiešką, nes juk man,vargšelei,taip sunku gyventi. O prieš kelias minutes šalia buvo žmogus, kurio tikslas šiandien – nuvažiuoti pasimelsti į Kalvarijas (ne apie turgų ar Vilniaus rajoną čia). Ir dar kartą norėjosi kišti galvą į sraigės kiautą. Nes tu, žmogau, tiek daug užmiršti per savo patogumo poreikį. Monika sako: „Nuvažiuoju ten, į atlaidus, pasimelsti, ir tai ne ko prašyti, o padėkoti.”
Nors ir su girdėtom istorijom, nors ir su žinomom tiesom, senųjų karta, jei ją girdim, moko (o gal labiau primena) daug. Klausiam „kaip būti sveikiems?” Dėkim rūpestį ir prioritetus ant kitų vietų. O susidūrę su kančia, mažiau dievagokimės. Juk iš tiesų “ir tai praeis”.
Atvykus į Islandiją, mano „drive” dėl mitybos stebėtinai smuko. Čia tai tiesiog atrodė nesvarbu. Ne tiek svarbu. Giliai viduje esantis balsas pradėjo kuždėti „klausyk manęs”. Rezonavo Bruce Lipton mintys apie tai, kad genai, kaip ir ląstelės, kinta priklausomai nuo to, kur jas padėsime. Vadinasi, kitoje aplinkoje kuriasi nauja aš.
Little Paris – sakė esant Varšuvą. Ir to galbūt nelabai supranti vos įkėlęs čia koją, bet labai greit įsitikini patekęs į gatvę Nowa Swiat ar suvalgęs pusryčius „Charlotte Menora”.
Bet taip pat Varšuva turi ir palmę, tokią out of the nowhere, kuri man priminė Porto. Turi dizaino butikų, kurie tokie skaniai minimalistiniai, kad, rodos, tu jau skandinavijoj. Ir dar daug visko iš įvairių pasaulio kultūrų.
Kaip ten viskas skaniai nuo ryto iki vakaro gali susidėlioti pasakoju žemiau.
______
PUSRYČIAI
Charlotte Menora
______
Slovikėliai su naminiais džemais ir čia pat kepta duona, kruasanai. Negali šito atsisakyti. Negalėjau ir aš. Nors ir saldu, nors ir nuodėminga, draugai, kelionės ir naminiai kepiniai – visai kita istorija.
Užsisakėm populiarų pusryčių pasirinkimą – duonų krepšį, du džemus, ir du cappuccino. Džemus rinkomės pagal lenkų blogerės rekomendacijas: balto šokolado ir aviečių. Ir aš negaliu nepasakyti, kokia gera patarėja! Avietinis buvo pasaka! Labiau ne džemas, o trintos avietės su šiek tiek cukraus. Tuo tarpu, balto šokolado kremas buvo rimtas cukraus reikalas, bet puikiai atsvėrė aviečių rūgštumą.
O duonos… Nusišypsau vien prisiminus – baguette traški išorėje, minkšta viduj – tokia, kokia ir turi būti. Tamsesnė duona sodri, turtinga, šiek tiek drėgna. Ją vien su sviestų galėjai kramtyti, tokio skanumo. Duona be glitimo – visai nepasakytum, kad ko neturinti: skani normali duona. Na o kruasanas, galbūt ne skaniausias, bet kažkur penketuke – tikrai.
Nekalbu jau apie kitus kepinius, kurie žiūrėjo į mane ir prašė pasiimti su savimi, bet aš gūžčiojau pečiais, nes jau ir tai tiek cukraus mano kraujagyslės senai nematė. O dar jie turi meniu, kur viso ko gero taip pat nemažai. Gal nė nepradėsiu, nes norėsis tuoj pat krautis lagaminą į Varšuvą.
PIETŪS
Krem
____
Prancūzai turi tokį posakį Crème de la Crème, reiškianti geriausias iš geriausių. Ir jis man labai derinasi su šia vieta. Nes skanu buvo ne tik maistas, bet ir aplinka, aptarnavimas, o dar tos languotos grindys – maisto blogerio svajonė.
Nors meniu gėrėjausi viskuo ir su žibančiomis akimis žiūrėjau į kaimyninių staliukų gausias salotas, senai žinojau, čia imsiu prancūzišką klasiką – Croque Monsieur. Ir kadangi iki padangių myliu gorgonzolos sūrį, nedvejojau ir čiupau Croque Monsieur Bleu. Viktorija pasirinko Madam versiją su skystai keptu kiaušiniu ant viršaus.
Vos gavus grožybes, pagalvojau, kad tik prancūzai taip gali – paprasčiausią karštą sumuštinį paversti elegantišku patiekalu, kurį valgyti ne tik ne gėda, bet ir taip gražu. Ragauji šakute ir peiliu pjaustydamas.
O dabar apie skonį: maniškis sumuštinis – privaloma kiekvieno, maistą mylinčio, žmogaus patirtis. Tai yra daina skrandyje, kuri, tikiu, kuria reikiamus fermentus šiam guilty treat virškinti ir gal net paversti jį visai mums nekenksmingu. Nes juk viskas, ką valgome su meile… Juk žinot, kaip baigiasi mintis. ☺
Esu ne kartą valgius įprastą Croque Monsieur su kumpiu ir emmental sūriu, bet pasirinktas su gorgonzola ir grybais buvo mažu mažiausiai atradimas!
POPIEČIO KAVA
Coffeedesk
______
Čia kaip vilnietiškas TasteMap ar Huracán: visi žino – čia kava tobula, todėl be perstojo perpildyta. Laukėm apie 10 minučių, o tada pačios sugalvojom susikurti sau vietą iš pavienių kėdžių ir rasto mažo staliuko.
Tai buvo pati brangiausia iki šiol gerta kava – beveik 4 eurai, bet nepaisant baristos keistų latte art bandymų, buvo labai pagirtina. Pati silniausia kava – latte – buvo tikrai ne pieniška, karti ir sodri. Tokia gali mėgautis keletą valandu, skaitydamas/rašydamas/svajodamas. Visą ten ir įgyvendinom.
VAKARIENĖ
Sexy Duck
______
Per kelionę vakarienes pasisekė turėti dvi. Pirmosios metu vietą surado uoslė: nuėjom ten, kur šurmuliavo krūva žmonių.
Sexy Duck – tai itališko stiliaus vieta, kurioje gausi krosny keptų picų, naminių makaronų, cannolių ir visų kitų itališkų gėrių. Rinkomės makaronus, juk namie gaminti, o ir kelionė privertė išbadėti. Ir ką galiu pasakyti, ne tik maistas čia itališkas, porcijos – irgi.
Didžiulė porcija tagliatellių su carbonara padažu iš pradžių atrodė neįveikiama. Tačiau o die, tie naminiai makaronai! Pirmąkart valgiau tokius nuoširdžiai skanius makaronus. Va tau ir taisyklė su pasta – jei valgyt, tai tik naminius, kokybiškai pagamintus. Visais kitais atvejais – visai neverta tų angliavandenių į save dėti. Kita vertus, ir carbonara padažas, kur pats kiaušinį įsimušt turėjai, galimai labai prisidėjo prie patiekalo sėkmės. Įsitikinom su Viktorija, nes pasirinkimas su jautiena buvo kiek mažiau stebinantis. Kitą vertus, su jautiena taip jau yra: skaniai pagaminti – menas. Todėl dažniausiai valgau tik mamos gamintą.
VAKARIENĖ II
Tel Aviv
______
Veganiškas Tel Aviv restoranas man pasirodė įdomus kulinarinis eksperimentas. Pagaminti veganiškus patiekalus yra fantazijos reikalas. Čia veikiausiai sutiksi tai, ko dar niekad neragavai. Taip ir nutiko.
Rinkausi iš dviejų veganiškos šakšukos su baklažanais ir marokietiško troškinio su kugeliu. Nors žavaus barmeno patarimas buvo rinktis šakšuką, nežinau kodėl – padariau priešingai. Pasigailėjau: kugelis buvo sausokas, o troškinys skystas kaip sriuba. Tačiau Viktorijos pasirinkimas – veganiškas burgeris – labai nustebino. Nors visiems sakau, kad burgerių nemėgstu, galbūt kaltininkas čia ne pats patiekalas, o mėsa, kuri man dažnai kažkokia per kieta pasirodo.
______
Jei Vilniui modernios kavinės auga kaip ant mielių, tai Varšuvoj tos mielės, rodos, jau senai savo vaisių davė. Sukasi galva nuo pasirinkimų, kur nueiti, ką ragauti. Aš, po šio karto, visiems labai rimtai rekomenduoju Charlotte Menora ir Krem. O sau, labai nuoširdžiai – dar kartą sugrįžti.
Gražaus sekmadienio!
Gastro Masters pavadinčiau vyresniuoju Vilnius Gastro broliu. Brandesniu, mokančiu atsirinkti ir žinančiu: daugiau – ne visada geriau.
Kas gi tame Gastro Masters nutiko šiais metais? Nutiko išpuoselėtas maistas ir rinktiniai restoranai. Mažiau, bet kokybiškiau.
Jei reiktų rinkti naują Kalėdų senelio rezidenciją, mano balsas keliautų Talinui. Tada, kai čia atsidūrėm (vasario vidury), tarp namų dar kabojo girliandos, senamiesčio aikštės centre dar stovėjo eglutė, o kioskeliai su glogg‘u galėjo nugirdyti nejuokais, jei kiekviename po stiklinę būtum gėręs. Betrūko tik mažų, gatvėmis bėgiojančių elfų ir pasijustum, jei ne pasakoje, tai bent Kalėdiniame filme tikrai.
______
Šaltą tąkart buvo stebėtinai. Ačiū dievui turėjom kruopštų planą, todėl sėkmingai keliavom nuo vienos vietos iki kitos, o per tarpą, skiriantį kepurę nuo šaliko, sėkmingai tyrinėjom, kas aplink.
Tas kruopštus planavimas atsipirko ir pirmąkart taip stipriai jaučiuos, rašydama rekomendacijas. Grįščiau ir lankyčiaus ten pat, su mielu noru.
Pagal žemėlapį neėmiau ir neplanavau, bet pasirodo, labai pataikiau pirmam taikiniui, o kitaip – pusryčiams, pasirinkusi RØST Bakery (įsikurę arčiausiai autobusų stoties nei kitos sąrašo vietos).
Stoviniavome prie durų jau 8:30. Bet kvapai, jie neleido liūdėti. Marija panuogąstavo, kad neišeina kvapo perteikti nuotrauka. Viduj kvepėjo dar labiau. Cinamonu ir ką tik iškeptais kepiniais. Nuojauta kuždėjo, kad tikriausiai ne melas internautų komplimentai skaniausiom cinamoninėm bandelėm mieste. Šitas kvapas tiesiog negalėjo meluoti.
Favoritės čia, sakė, cinamoninės ir naujiena – kardamoninės. Čiupom abi, bet mano pagyros ir laurai vis tiek keliauja pirmosioms. Nors po kąsnio rodės norėtusi traškesnio viršaus, jau po kelių minučių supratau, kad nėra ko varyti Dievo į medį. Užteko jau ir to, kad tokių šlapių, minkštų, sviestiškų bandelių nesu dar niekur niekur valgius.
Paslaptys galėtų būti kelios:
- Bandelės kepamos kas rytą čia pat vietoje, atvirai, matant visai kavinės liaudžiai.
- Daroma su dideliu susikaupimu, kruopštumu ir meile.
- Gaminama su tikru, pačiu auginamu raugu.
Nors kainavo nepigiai (viena bandelė – 2,5€), apie tai nė nesvarstei, į atmosferą ir kokybę negaila investuoti ir daugiau. Cappuccino kartokas, bet tobulas su saldžiais kepiniais (kaina – 3€).
O į kainą, manau, įeina ir vaizdai: prasėdėjom RØST mažiausiai dvi valandas, bežiūrėdamos kaip duoną minko ir kamera fiksuodamos jaukios kepyklėlės rytinį gyvenimą.
Po RØST, kirsdamos visą senamiestį nukulniavom į bohemišką Kalamają rajoną. Pramoniniai sandėlio tipo pastatai, kuriuose esama visko: nuo turgaus iki antikvarų, butikų ar visos krūvos kavinių.
Lengvų pietų užsukome į dar vieną liaupsėm nuspalvintą vietą – F-Hoone. Šimto metų senumo pastate erdvės tikrai netrūko, o ir bohemiškos auros tikrai ne. Didžiuliai langai, apibirėjusios raudonų plytų sienos, old school’inės lempos, žali vijokliniai augalai visur.
Buvome gerokai sušalusios, todėl čiupom sriubą su kokosų pienų ir lašiša bei įvairių brusketų rinkinį. Sriuba buvo netikėtai turtinga, o brusketos – spalvingos skoniais. Žodžiu, buvom sočios ir laimingos, o pavalgius dar ilgai nesinorėjo išeiti. Bohemiška aura vertė svajoti apie valandą knygai, kavai ar lėtiems pokalbiams.
Brusketos buvo gardintos raudonųjų lęšių humusu; sūrių, špinatais ir česnako pasta; grilyje kepta paprika ir ožkos sūriu; antienos paštetu ir terijaki aioli padažu. Ir nors paprikų nemėgstų, ožkos sūris viską ištaisė ir kartu su Marija titulavom jas skauniausiom.
Išėjusios, visai prie pat, užtikom butikų mugę – daug dizainerių ir kitų mažų homemade dalykų parduotuvių po vienų stogu. Turintiems laiko ir noro apsipirkinėti, tai aukso vertės vieta (Telliskivi 60a).
Tądien, kai atvykome, vyko kruopštus pasiruošimas kitą dieną būsiančioms užgavėnėms. Bet, kaip ir instagrame rašiau, estai jos metu nevalgo blynų, valgo bandeles su kremu (vaikystėj, pamenu, jas vadindavome „snieguolėmis”). Todėl, kur tik nueisi – tiek RØST, tiek parduotuvės, o net ir vienas kitas butikas turėjo šių gražuolių.
Nors RØST jos atrodė įspūdingai, norėjosi išmėginti ką naujo iš sąrašo. Pasirinkome desertinę „Rukis”.
Rukis galėtų vadintis kepyklėlių kepyklėle, kuri jau pasiekė aukštesnę pakopą ir iš desertų vietos tapo mini restoranu. Aplinka čia pasakoja apie jaukumo ir kokybės duetą. Lempos – miltų sietuvės, kur ne kur miltų maišų imitacijos, tačiau visur spindesys nuo didžiulių krištolinių „liustrų”. Nors internetiniai gandai sakė, kad personalas čia piktas, kainos kandžiojasi, o kokybė kartais nuvilianti, gerai, kad nepaklausėm. Buvo atvirkščiai.
Aptarnavusi panelė buvo jauki kaip ir pati kepyklėlė. Kiti padavėjai be perstojo šypsojosi, kainos – galbūt neįprastos Lietuvai, bet labai įprastos Estijai. Kepinys – nors skonis man ir nelabai, kokybė čia niekuo dėta. Vienintelis minusas – kava iš aparato, kur reikia tik mygtuką paspausti.
Dėl vakarienės kilo dilemų – liko sąraše dvi vietos, abi išgirtos dėl skirtingų priežąsčių: „Grenka” garsėjo savo įdomiais sumuštiniais su keptu ožkos sūriu, „Must puudel” – dėl savo hipiško interjero ir brunch. Pasirinkome pastarąjį. Į brunch, akivaizdu, nebesitaikėme. Beliko tikėtis, kad ir vakaro meniu bus neprastesnis.
Užsisakėme antienos salotų ir keptą avokadą su ožkos sūrių (padavėjo teigimu – klientų favoritą). Padavėjas nemelavo ir nors antiena buvo skani ir labai jau taip įdomiai pateikta (su mandarinais, lazdyno riešutais, pomidorų tyre ir duoniukais), užkeptas avokadas su aviečių padažu, salotomis ir granatais konkurencijai vietos nepaliko. Net desertu pavadinčiau, nes aviečių padažas buvo saldokas, o avokado ir ožkos sūrio derinys – nuodėmingai riebus ir kremiškas.
O kaip hipiška aplinka? Ji irgi ne melas. Čia užtikome bent keturias, jei ne penkias, viena už kitą įdomesnes erdves. Visos turėjo savo aurą ir renkantis, tikiu, kiekvienam širdis pasakydavo, kur jo „zona”. Mums širdis sakė „prie lango”, nes taip dar trumpam galėjom patyrinėti miesto žmones.
_____
Kelionė baigėsi spontaniškai įsigytu nauju švarkeliu, todėl nežinau, ar buvau tiesiog moteriškai laiminga, ar laimė liejos dėl įspūdžių. Bet veikiausiai viskas susidėjo ir grįžusi tikinau aplinkinius: tokį pasakų miestą prie pat namų aplankyti tiesiog privaloma.
Dėlioju mintyse, kas gero ir nelabai nutiko šiais metais. Galvoju, kad būsiu labai sau dėkinga, jei susidėsiu aiškiai, ant popieriaus lapo ar baltos lėkštės kaip ten kas šiais metais buvo. Nes gelbsti, kai galvoji, kad viskas čia gyvenime labai blogai. Kitaip sakant, moko tiek laimingos patirtys, tiek nelaimės, nemažiau.
Jau tuoj tuoj įlipsiu į antrojo gyvenimo ketvirčio valtį (jau labai skambiai čia). Bet ketvirčio amžiaus krizės nebijau. Jei taip visai atvirai, rodos, jau pragyvenau. Iškart baigus studijas. Norai buvo materialūs ir greit pasiekiami. Paaiškėjo: jie ir patogus gyvenimas – labai mažai ką turi bendro su tikrąja laime. Materialūs norai visai nedingo, bet dabar jie prarado svorį ir džiugina mažiau nei gyvenimo nuotykiai.
Todėl tyčia ar netyčia, praėjusių metų kažkur sausio mėnesį – norėtųsi sakyti „griebiau jautį už ragų“ – bet, iš tiesų, tiesiog labai panorėjau. Panorėjau keliauti. Prisiminiau, kad senai tai dariau, ir užsimaniau. Jau kitą dieną (ne mano iniciatyva) pirkome bilietus į Miuncheną – netikėtas po pasaulį išsibarsčiųsių draugių susitikimas.
Taigi SAUSIS dar ramus, bet viltingas. Nors ramus sąlyginai. Bepjaustydama saldžią bulvę, sugebėjau nusipjauti šiek tiek piršto pagalvėlės. Baigės gerai! Viskas sugijo tvarkingai, o dabar tik juokinga prisiminus. Priėmiau kaip rimtą pamoką.
VASARĮ jau skridome į Miuncheną. Kelionėje vis dar buvau pasipuošus bintuotu pirštu, bet netrukdė džiaugtis. Miunchene tąkart suradau pavasarį, daug saulės, atradau Pretzels su sviestu, Dachau koncentracijos stovyklos šiurpumus, dideles sočių patiekalų porcijas, vienuolyną, kuriame gaminamas alus, banglentininkus upėje, šaltas bulvių ir svogūnų salotas ir visur iš paskos sekantį alų.
Nors kaip rašiau Instagrame, Miuncheną spėjau tik vos vos pajusti. Didžiausias kelionės džiaugsmas buvo artimi žmonės šalia.
KOVAS. Lankiau savo mylimą draugę Giedrę Rygoj, kuri mane supažindino su miestu pro savo akis: parodė visas jaukiausias knygų ir kavos vietas. Ryga man niekad neatrodė prastai, bet viena kelionė po kitos tapo vis jaukesnė. O atrasta ROCKET BEAN COFFEE iškėlė naują gastronominį tikslą – sudalyvauti viename iš jų įspūdingų brunch.
BALANDIS tiesiog praskrido (ne veltui paukštis). Be jokių ypatingų dalykų.
GEGUŽĖS pradžioje iškeliavau į Rumuniją, pirmąjį savo projektą apie tarpkultūrinę komunikaciją. Po kelionės buvau praktiškai kosmose – tiek naujų idėjų vyrė galvoj. Nauji žmonės dvi savaites buvę kartu davė kalną stiprių minčių ir emocijų.
Tiek asmenybių pavyko ten tada po vienu stogu sutikti. Muzikantą ispaną Ignacio su filosofinėmis mintimis, visiškai crazy teatro režisierių Alberto, psichologę Ayshe, nuostabiai svetingus turkus: Berkai, Omer ir kambariokę Mugę, žavingąjį Eduardą, mažą, bet galingą versliąją rumunę Eleną. Ir nepamirštant pačios lietuvių komandos, su stipriomis asmenybėmis atskirai ir smagia komanda kartu.
Tai taip ir praėjo ta gegužė – akimirksniu, su visko tiek daug ir taip greitai.
BIRŽELIS grąžino į žemę ir skaudžiai priminė, kad balansas, o ne persitempimas, yra gyvenimas. Susidūriau su sveikatos problemomis, kurios neleido labai daug ko valgyti. Atkrito visas vasariškas meniu – ledai, alkoholis, net ir vaisiai. Ne būtinybė man jie, bet socialinis gyvenimas pasidarė liūdnesnis. Visur teko gerai sukti galvą, galvojant kuo čia pakeisti.
Bet dabar, kai jau beveik gerai viskas, galvoju – buvo teisinga. Gyvenimas dar palyginti švelniai pakuždėjo, kad rūpinčiausi savimi. Kažkada sąmoningas noras buvo valgyti sveikai. Tik nepagalvojau, kad priemonės gali man ir nepatikti. Atsargiai su norais, haha.
Dabar kartais užmeta „sveikuolė”. Bet šito mane išmokė ne didelė mada, o sveikata, likimas ar dar nežinau kaip įvardyti. Ir tuo taip džiaugiuosi, juk liūdniau už viską būtų buvę gyvenimo pabaigoje sužinoti, kad iš tikro negyvenai arba negyvenai pilnai. Ir koks geras gyvenimas gali būti priklausomai nuo to, ką į save dedi ir nededi. Čia tiek su maistu, tiek su mintimis tinka.
Išmokė ši patirtis gaminti sveikus saldumynus namie, o einant kur out labai atidžiai rinktis, ką noriu į save dėti. Man valgymas out – yra nuotykis ir pažinimas, todėl stengiuosi rečiau, bet ypatingai. Ir tada jau nebūtinai labai sveikai, galbūt tik „kokybiškai” išlieka prioritetas. Trumpai tariant gyvenimui pavyko – balansas atsirado.
LIEPOS gale išvykau į poros dienų projektą Rygoje. Ir buvau maloniai šokiruota kaip dalykus keičia emocijos. Valgiau viską, šokau beveik iki ryto ir, rodos, nuo tų visų emocijų nemalonius simptomus pamiršau (??). Pati dar tada gerai nesupratau kaip tai įmanoma, bet dar karta įsitikinau jau kitą mėnesį didžiausioj metų kelionėj po Italiją.
Taigi, RUGPJŪTIS ir ITALIJA. Truputį išsigąstu priėjus šią temą, nes – draugai žino – apie tą kelionę galiu pliurpti neužsičiaupdama (ne veltui ir 4 įrašus bloge sukurpiau). Kelionė, kuri pasakė man labai atvirai: galimybių ribos yra mūsų mąstymo ribos. Viskas buvo įmanoma: miegoti paplūdimiuose ar ant uolų su neįtikinamais peizažais, kiekvieną vakarą maudytis jūroje po žvaigždėtu dangumi, įveikti kone 1000 kilometrų per 11 dienų (beveik visus iškėlus nykštį į viršų, kely), iškęsti 43 laipsnių karštį su puse gyvenimo ant pečių. Vaikščioti po megapolius ar po mažus kaimelius, tyrinėti vietinių gyvenimą ir šnekėtis su krūva įvairiausių tautybių žmonių.
Grįžau su pietietiška ramybe. Jausmu, kad gyvenimas – nuotykis. O šiandien jau galiu pridėti – nuotykis negimsta iš niekur, turi pats prikišti nagus. Juk gaila būtų jei tas vienas mums skirtas gyvenimas praeitų va taip kur sėdint, “karjerą” darant.
RUGSĖJO pradžia – Londonas ir projektas apie verslumą ir lyderystę. Bet labiau nei pats projektas, į galvą ir širdį krito Londonas, o gal geriau sakyti Anglija. Jos buvau pasiilgusi: visų pirma – žmonių, mandagumo, jų požiūrio į gyvenimą, tada – jaukumo ir architektūros, o trečia – kosmopolitiškos maisto kultūros ir kavos vietų. Londonu naudojuosi kaip įkvepėju, nes čia juk supuolusios visos inovatyviausios idėjos, belieka kūrybiškai nukopijuoti ir pritaikyti čia, Lietuvoj.
SPALIS. Pradėjau šokti Lindy Hop. Bet labiau nei pats šokis iš pradžių žavėjo vintažinės Perono erdvės. O dabar jau įsimylėjus ir patį šokį.
LAPKRITIS. Projektas “I am what I eat”. Projektas apie mitybą, į kurį patekti atrodė svajonė. Buvau praradusi viltį – net porą sykių išgirdau “ne”. Kol galiausiai, kai mažiausiai tikėjausi – patekau. Gyvenime toks akibrokštas dažnai pasirodo, todėl dabar mokausi pasitikėti likimu. Jis viską sutvarkys taip, kaip reikia.
Taip stebuklingai pirmąkart išlindau iš Europos žemėlapio. Skubos tvarka gaminausi pasą ir ištvėriau dienos ilgio kelionę iki Turkijos miestelio Çerkezköy. Pirmas įspūdis, pamenu, kilo dėl jų maisto kultūros. Maisto laidos ėjo metro ekranuose; visą snacksų ir gėrimų servisą gavome vos poros valandų kelionėje nuo Istambulo į minėtą miestelį. Aplankę organizatoriaus gimtąjį miestą, sulaukėme jo tėvų surengtos maisto puotos, o pusryčiams kas rytą rasdavom litrinį ąsotį tahini – sezamų pastos. Pasėkmes jaučiu iki dabar: be tahini – nė dienos.
O jei ne apie maistą, jų kultūra pasirodė ir truputį nenuspėjama: vieno vakaro metu muzikantai netyčia (o gal ir tyčia), paėmė vieno dalyvio striukę, kurioje buvo pasas. Už jį ponaičiai paprašė išpirkos. Kitą vertus, nukulniavusios ragauti kebabų, buvome jais tiesiog pavaišintos. Iš pažiūros, svetingi, šeimyniški, bet nenuspėjami – tokie tie turkai, o lygiai toks pat pasirodė ir Istambulas. Pabuvome jame vos šiek tiek daugiau nei parą, bet spėjo taksistai ratais pavežioti.
GRUODIS.
Vėl grįžau į žemę. Gerokai išbarsčius save per visus metus, tą mėnesį norėjau viską surinkti ir skirti šeimai.
Šiemet tikslai ir norai tie patys – iš gyvenimo daryti nuotykį. Tik šįsyk galbūt dar sąmoningiau: nebėgant, spėjant pasidžiaugti, pažiūrėt į dangų ir pauostyti gėles.
______
„Don’t hurry, don’t worry, you’re only here for a short visit, so be sure to smell the flowers along the way.“
Walter Hagen
Sakytum pabodęs Londonas, man atrodo vis dar toks kaip filmuos – žavingas.
Jaučiuos čia labai sava. Gal dėl kavos vietų, kurių tiek daug, kad paprasčiausia rinkti pagal kėdžių spalvą. Gal dėl maisto kultūros, kuri čia dideliu žingsniu prašuoliuoja visą pasaulį. Gal dėl leidinių, kurių Anglija prigamina, rodos, visoms savo lietingoms dienoms.
„Taip Italija vėl atsidūrė būsimų kelionių sąraše, o Sicilija – svarbiausia kryptimi.“
Eilutė, kurią parašiau vieno įrašo pabaigoje birželio 11.
Tada nė neįtariau kaip stebuklingai visata sureaguos į mano impulsyvų norą. Sutapimą pastebėjau tik birželio 27, laikydama rankoje bilietus: Kaunas – Neapolis; Trapanis (Sicilija) – Kaunas. Užsimojom per 11 dienų nukeliauti beveik 900 kilometrų tranzuojant ir visaip kitaip keliaujant. Pavyko puikiai, o toks keliavimo būdas leido šiltai prisiliesti prie kultūros, kuri turi daugiau stebuklų nei stipriausi vaistai.