Vis prisimenu moterytę, kuriai rūgščios duonos gabalėlis kėlė laimę tremty. Ji man priminimas, moko džiaugtis paprastu. O tai sunku, nes ne tik nebematom bado, atvirkščiai – jaučiam sudėtingumą patenkinti jau visko mačiusi skrandį.
Keliavau trečiadienį į „Vilnius Gastro“, kad pasižiūrėčiau, kaip šefai susidorojo su vertinimo užduotimi. Vertinti reikėjo padaužytus vaisius ir daržoves, kuriuos šiaip tai išmestume, o kai pagalvoji, kažkam čia toks džiaugsmas būtų.
______
LE TRAVI
Pirmasis restoranas – „Le Travi“ – buvo negirdėtas. Jokių lūkesčių, bet sužibėjo stipriai. Iš baklažanų ir plono fokačią primenančio paplotėlio sukūrė užkandį, iš paprikų – trofie makaronams skirtą padažą, o iš kriaušių – desertą (jas vyrė vyne ir padabino šokoladu).
UNCLE SAM
„Uncle Sam“ sužibėjo truputį iš kitos pusės. Niekad blogo žodžio sakyti nenoriu, bet priėmimas buvo toks nemalonus, kad norėjos tik greičiau bėgti, o ne ragauti. Padavėjas leido suprasti, kad mes čia antraeiliai svečiai. „Nuvarė“ nuo staliuko, pasijuokė su kitu padavėju. Pasodino prie baro, davė po sausainį ir gėrimą, nė žodžio apie tai, ką ragausime. Tai taip ir nesupratom, paragavom ir pabėgom.
MANO GURU
Nuotaiką pataisė restoranas „Mano guru“, globojamas šefo Daliaus Aleksiejevo. Buvau kažkada Daliaus vedamoj paskaitoj ir žinojau, koks rimtas ir išradingas šefas jis. Nekilo abejoniu, žinojaus – bus gerai. Taip ir buvo. Gavom šaltas perlinių kruopų salotas su fermentuotom vynuogių sultimis, pušų aliejumi, laiškinio česnako salsą, persikais ir perlinių kruopų trapučiu su ypatingais pelėsinio sūrio skonio milteliais (turėjo ten ir pavadinimą, ir viską, bet nebeišgirdau, o visi ten taip skubėjo, nesinorėjo trukdyti).
ŠVENTARAGIO SODAS
Galiausiai pasiekėm „Šventaragio sodą“. Girdėjau visokių gandų apie restoraną, bet mano įspūdžiai tik geri. Sėdi sau priešais katedrą ir ragauji subtilius kąsnio dydžio daržovių delikatesus.
Lėkštėj tikras menas – burokėlių sulčių terinas, melionų gelis, morkų lupenų traškutis, baklažanų ir burokėlių minkštimo tyrė, krienų sultyse marinuoti ridikėliai. Ryškios spalvos maitino akis, natūralūs deriniai kėlė smalsumą. Ir išėjom labiau nepavalgę, bet kaip kokioj meno galerijoj – pajutę naujų skonių, sugėrę naują patirtį.
NOMADS
Dėl „Nomads“ buvo klausimas ar eiti, neketinom gerti alkoholio. Bet dėl smalsumo. Atsidūrėm ten ir vėl prisėdom lauke. Ir vėl vaizdai žavėjo – vakarėjantis Vilnius, didžiosios gatvės jaukus šurmulys.
Ėmėm nealkoholinį ir alkoholinį kokteilį. Abu buvo gaminami iš obuolių sulčių, citrusinių vaisių ir jų žievelių, patiekiami su mangų-kokosų pieno ledais. Nesu gerianti, bet jei gerčiau, tai čia būtų mano favoritas – labai subalansuotas, kartus, ne per saldus, o tie mangų-kokosų pieno ledai – cherry on top, be abejonės.
KOREAN TASTE
„Korean Taste“ jau trečiąkart mano Gastro maršrute. Šįkart pasiruošę subtiliausiai, bet man patiko, kad jie puikiai atliepė temą išlaikydami savo restorano konceptą. Patiekė daržovių blynelį su korėjietiškų aštriu padažu. Mažas paprastas patiekalas, bet skonis visiškai tenkino. Sakyčiau gavos lietuviška-korėjietiška draugystė lėkštėje.
______
Beveik visi restoranai sukėlė vien geras emocijas. Tos pastangos dėl tvarumo man tokios gražios. Įkvėpė tiek mane, tiek tikiuosi tuos pačius restoranus supažindino su nauja-sena idėja: naudokim, ką turim ir visiems bus paprasčiau-geriau gyventi.
