VALGOMASIS
Vos įėjus, džiugiu tonu mus pasitinka maloni restorano savininkė. Skuba aprūpinti viskuo, ko tik gali pritrūkti – vandens, įrankių, mažų skrajučių su aprašymais, ką šiandien skanausime. Netoli Vingio parko įsikūrusi patalpa primena mažą šeimos restoranėlį. Teisingiau pasakius: ne tik primena, o taip ir yra. Žmona rūpinasi valgomojo zona, o jos vyras veikiausiai pluša virtuvėje, ruošdamas galybę perlotto su šonine ir manų traškučiais.
Šis perlotto – tai biriai išvirtos perlinės kruopos, kurias akomponuoja česnakų emulsija, šoninė bei manų traškutis, papuoštas žirnių pudra. Pastarasis – maloni staigmena, kurios dar niekur nėra tekę ragauti. Skonis smagus. Gaila vienintelės detalės: dėl šoninės ir traškučio dydžių, buvo sudėtinga ragauti vientisą derinį.
Tačiau perlinės kruopos su česnakų emulsija susidraugavo tobulai. Perlottas buvo puiki itališkojo rissoto lietuviška interpretacija. Valgomasis parodė, kaip iš paprastų ingredientų galima sukurti restoraninį meno kūrinį.
ELEMENT
Kone kiekvieną stalelį, atnešus patiekalą, užgriūdavo fotografijų lietus. Galbūt ir gerai, nes jei tik pultume šį grožį pjaustyti/ragauti nepasidžiaugę, būtų mažų mažiausiai gaila.
Veršienos išpjova, kaip ir kiekvienas subtiliai išdirbtas restorano patiekalas, lėkštėje turėjo daug puikių palydovų. Aviečių tyrė buvo aromatinga kaip vidurio vasaros uogynai, šalimais esanti morkų piurė stebino savo lengvutėle tekstūra, o kartu šie du kompanionai puikiai papildė du skirtingų amplua mėsos gabalėlius.
Medium rare veršienos kepsnelis, asmeniškai galėjo būti ir dar labiau rare, tačiau, tikiu, daugelis būtų to prisibijoję. Nepaisant to, lėkštės pažiba tapo maltos mėsos gabalėlis pastarnokų pelenuose – puiki skoninė ir vizualinė idėja + lengvesnė mėsos alternatyva tiems, kurių mėsos kepsniai nevilioja.
LAURO LAPAS
Prie baro mus pasitinka iškalbingasis Mikas Pociūnas ir perspėja, kad šiandien ragausime žuvį. Pastangos sutelktos didžiulės – Mikas prasitaria: rūkė žuvį visą naktį, o rūbai dar ir dabar nešioja dūmo aromatą. Intro intriguoja, nekantraujam įvertinti.
Lėkštėje pamačius agurkų žalumą ir majonezinį petražolių padažą, vis dar sunku įžiūrėti tą kruopščiai ruoštą žuvį. Bet ilgai laukti verta – šviežia rūkyta menkė tirpsta burnoje, sukurdama gaivų tendemą su žaliaisiais palydovais. Buvo lengva, pavasariška, švelnu. O trumpiau tariant – puiku.
MYKOLO 4
Patekome į kone XIX amžiaus Lietuvos didikų salę, kuri kalbėjo, jog valgysime kažką tradiciško. Nesu tikra dėl tradiciškumo, tačiau produktai buvo puikiai pažįstami lietuviškam skoniui. Plačiakraštės baltos lėkštės viduryje įsikūrė bulvių šimtalapis, plėšyta jautienos žandų mėsa, troškinta vyne, maža morkytė, marinuotas burokėlis ir pastarnokų kremas su lazdyno riešutais.
Kremas buvo nuostabus (ne kartą teko pastebėti, kiek daug kremams duoda lazdyno riešutai), mėsytė – minkšta, tik su keistu ataskoniu, kurį norėjosi kuo užkąsti. Bulvių šimtalapis atrodė puikiai,nors gan sausokas. Kas apie daržoves? Jų gal būtų ir visai nereikėję, nors kaip dekoracija atrodė visai žaismingai.
TERRA VINO
Lempos – tarkos? Kas geltonajame kely užsuko į viduržemio jūros virtuvės restoranėlį „Terra vino“, tikriausiai puikiai supras apie ką kalbu. Jei tik nepamiršti pakelti akių aukštyn, šypseną išspaudžia visame restorane kabančios “tarkos”, o dėmesį patraukia mažose vazelėse esančios pilkos gėlės (arčiau priėjus paaiškėja – servetėlės). Visur kaip vijurkas sukasi pietietiško būdo restorano šefas, kuris neužilgo su nemažesne energija nupasakoja vakaro meniu koloritą.
Lėkštėse pasirodo trys užkandžio dydžio skanėstai. Tema: juodos duonos improvizacijos. Pirmasis – juodos duonos traškutis, “įdarytas” žalios šaldytos jautienos “Stroganina” kubeliais bei daržovėmis, antrasis – juodos duonos mini sumuštinis su grūdėtomis garstyčiomis, raugintais agurkėliais ir sumuštinio pažiba – lietuviškas pastrami – lėtai troškinta jautiena.
Paskutinis – desertas – juodos duonos trupinių krepšelis, pateptas medumi ir pripildytas ožkos sūrio kremu bei cherry on top, tiesiogine, o ir netiesiogine prasme.
Giriu šefą už idėją supažindinti su netikėtais deriniais ir už ambiciją ištirti lietuviškos duonos teikiamas galimybes. Šaldyta žalia mėsa tapo įdomiu atradimu, lėtai keptos jautienos sumuštinis įsiminė skoniu deriniu: jautiena tobulai susidraugavo su garstyčiomis ir raugintais agurkėliais.
Paskutinis kąsnelis turėjo viską, ko reikia subalansuotam desertui: duonos trupinių traškumo, ožkos sūrio švelnumo, vyšnios rūgštumo ir subtilaus medaus saldumo. Plojimai!
KOREAN TASTE
Į vokiečių gatvėje įsikūrusi korėjiečių restoraną tenka užsukti jau ne pirmą kartą panašių renginių metu. Įsiminė tai, kaip kiekvieną kartą, su didžiausiu skrupulingumu, restoranas stengiasi perteikti korėjietiškas stalo tradicijas. Užėjus su didžiule kompanija teko gerokai palūkėti, bet vėliau tapo visiškai aišku kodėl.
Svetingasis restoranas norėjo jog viskas būtų „kaip priklauso“ ir visi gautų tipišką korėjietiškų pietų rinkinį: miso sriuba su daržovėmis, tofu ir jautiena, dubenėlis ryžių, bei bendros lėkštės, kupinos įvairiausių priedų: ilgai troškintos jautienos, vištienos, kimchi, marinuotų agurkėlių, geltonojo ridiko, chili, padažų, salotų. Maža to, reikėjo kruopščiai nupasakoti visą valgymo ritualą.
Troškinta jautiena buvo puiki – minkšta, sultinga. Rytietiškų kraštų prieskoniai čia sudėjo reikiamus akcentus. Pasidžiaugiau ir vištiena, kuri išsaugojo sultingumą. Giriu už idėją – galimybę kurti savo skonių derinius, ragauti ir vertinti buvo tikrai įdomu.
VĖJAI
Buvusioje Sarkozy vietoje įsikūrę Vėjai visada žadino smalsumą čia apsilankyti. Jaukumu čia kvepia, rodos, iš tolo, o staliukai ant palangės visad pėdinant Vilniaus gatve kviečia prisėsti.
Galbūt per vėlai atkeliavom, o gal toks buvo sumanymas, bet gavome gryno Rygos balzamo ir cukruotą spanguolę. Buvo stipru, galbūt per daug, ir cukruota spanguolė jau visai nepadėjo. Bet dėl jaukumo nesuklydau, todėl tikiu, grįšiu pagurkšnoti ko lengviau ant tos žavios palangės.
