______
Spalio 12-oji. Darbe visi nerimastingai barškina klaviatūrą. Nerimastingai, nes darbus turim baigti iki trijų – laukia kelionė į Kauną, restoranų turnė – Kaunas Gastro.
Jau antrąkart į Gastro renginį keliavau su visu darbo kolektyvu. Po Vilniaus Gastro patirties, jau nieks nesibijojo šešių patiekalų, tikėjom: porcijos pakeliamos. Tačiau Kaunas pasitiko su pilnom lėkštėm sotaus maisto. Bėda ta – tokio gero, kad negalėjai – širdis neleido – sustoti.
Didžiulė rizika, pagalvojau, paragavusi rare – vos vos pakeptą – ėrienos kepsnį. Daug kas kepsnio, su kone bėgančiu krauju, baidosi. Tačiau OPTIMISTAI, galbūt, puikiai atsijojo savo tikslinę auditoriją ateičiai. Tiesiai šviesiai parodė – mes nebijom patiekti rare kepsnių. O žinantys supras – kartelė tikrai aukštai. Mėsa tokiam kepsniui turi būti nepriekaištinga.
Taip ir buvo, vienas iš nedaugelio kartų, kai valgydama kepsnį jaučiau tikrą mėsos skonį – prieskoniai tik druska ir pipirai. Savojos kopūstai ir keli pamėtyti burokėliai, tiesa, buvo nė nereikalingi.
Padavėja ištarė „Neapolietiška pica” ir net širdis suspurdėjo. Po klajonių Pietų Italijoje, jaučiausi turinti šiokią tokią uoslę itališkai picai. Padavėja išliaupsino picą, dar prieš jai atsiduriant ant stalo. Sakė: tešla brandinta 24 valandas, iš tikrų itališkų miltų, padengta mozzarella, o kraštuose – ricotta.
Pastaroji inovacija – ricotta kepinio kraštuose – dažniausiai sunkiai įveikiamus picos kraštus pavertė vertus kramtymo. Pati pica taip pat nebloga, bet gal praradau įgūdį valgyti tiek „miltinių” – paskutiniai kąsniai strigo gerklėje ir jei ne itališkasis Peroni alus, vargu ar bučiau įveikusi.
Stengiausi save stabdyti, nekelti lūkesčių dėl pirmojo Kaunas Gastro (jame „Višta puode” sužibėjo). Bet tyliai širdy tūnanti nuojauta neapgavo – pasiruošta be priekaištų. Taip, tai nebuvo haute cuisine, tačiau virtuvė, kuri tokia nostalgiška mums, lietuviams. Vištienos karbonadas su naujovišku tvistu – paprikų ledais, saldžiųjų bulvių apkepu, burokėlių piure, špinatų traškučiais.
Paprikų ledai buvo genialu. Dažną patiekalą akomponuoja grietinėlės padažas, o kodėl šis padažas negalėtų būti šaldytu pavidalu? Galbūt tokį retorinį klausimą sau uždavė „Višta puode” restorano šefas ir taip gimė paprikų ledai. Kartu su tirpstančiais pikantiškais ledais valgyti saldžiųjų bulvių apkepą ir nepriekaištingai iškeptą karbonadą, buvo vienas malonumas. Špinatų traškučiai tirpo burnoj, o burokėlių piurė, iš pradžių, pasirodžiusi nereikalinga, vėliau – puikiai pasitarnavo pridėdama rūgšties ir gaivumo.
Ir kai jau išsigandę sakėm – daugiau į skrandžius nieko neįtalpinsim, atsidūrėme DIA. Pirmąjį Kaunas Gastro laimėjęs restoranas pribloškė. Visų pirma, dėmesingumu klientui bei gyva, jaunos atlikėjos atliekama džiazo muzika. Visų antra – to netradicinės formos kamuoliuko skoniu.
Padavėjai lėkte lėkė, kad tik staliukas būtų paruoštas nepriekaištingai. Paprašėm staliuko aštuoniems ir DIA personalas problemos iš to nekėlė, sutelkė jėgas ir sujungė vienas nuo kito tolėliau esančius stalus (Optimistai tai padaryti, deja, atsisakė).
Ant stalo patiektas kamuoliukas pasirodė esantis tuno pâté pasiflorų drebučiuose, patupdytas gražgarsčių salsa verde padaže ir paserviruotas su trijų rūšių duonelėmis. Kol fotografavau, jau girdėjau iš nuostabos aikščiojančius kolegas. O po minutės aikčiojau pati. Kodėl?
Tai buvo nepaprasto švelnumo tuno kremas, kurį subalansavo itin rūgštūs pasiflorų drebučiai. O paragavus visko kartu su gražgarsčių salsa verde ir dar šiltoms duonelėmis, supratau, reikalą turime su sumuštinių zenitu. Kitą vertus, liežuvis neapsiverčia patiekalo vadinti sumuštiniu.
Po DIA sunku buvo tikėtis geriau, bet „Buon Giorno Taverna“ pateikė tai, kas vis dar sugebėjo nustebinti – brandintos jautienos tartaro brusketą su Boretanės svogūnais ir žaliuoju pesto bei parmezano traškučiu.
Nepatingėjau pasidomėti, kad Boretanės svogūnai – tai tipiški Italijoje perliniai svogūnėliai, brandinti balzaminiame acte. Nors svogūnai toli gražu nebuvo perliniai, tačiau jų švelnus rūgštumas gražiai derėjo su žalios jautienos tartaru. Neaišku tik kam traškutis, jo visai nereikėjo.
Antroji brusketa su švelniai marinuotu Škotiškos lašišos tartaru, burokėlių žele ir lydekos ikrais buvo šiek tiek nuvylianti, lyginant su pirmąja. Vieningai nutarėm – būtų užtekę dviejų brusketų su jautienos tartaru. O gal net trijų, – asmeniniai godūs pasvarstymai.
Atsidūrėm rotušėje esančioje palapinėje. Čia, rodės, Kalėdos: pilna lempučių, jaukių dekoracijų. Atsisėdom prie vieno tokio viržiais ir žibintais nudabinto stalo, o prie mūsų priėjo daigų dėže nešina ŽALI ŽALI įkūrėja. Saulėgrąžų daigai – simbolizuoja jos ir vyro verslo pradžia, todėl visų pirma buvome vaišinami pastaraisiais.
Pakramtėm, o tada gavom jau visą indelį, kupiną gamtos dovanų: saulėgrąžų, žirnių, ridikėlių daigai, močiutės svarainiai, mangai ir mini hamburgeris ar tai macarons – dvi bemielės tešlos plutelės, o tarp jų vyšninis pomidoriukas, įdarytas daigintų avinžirnių humusu.
Strategiškai šis taškas buvo pačiu tinkamiausiu metu: po tiek maisto tik kas gaivaus ir lengvo galėjo mus sužavėti. Ir sužavėjo! Nesitikėjau, bet viskas puikiai derėjo, o svarainių norėjosi dar sloviką įsigyti.
KAUNO KOLEGIJA
Su pavydu žiūrėjau į geltono maršruto mini obuolių pyragą, tokio deserto raudono (kitaip – sočiojo) maršruto dalyviams būtų puikiai užtekę. Vietoj to, gavom didelius puodelius dailiai susluoksniuoto panna cotta tipo deserto.
Sluoksniai dėliojosi taip: trupinti sausainiai, standus, įtariu grietinėlės, kremas, braškių uogienė. Braškių uogienė ir lengvas pieniškas kremas – tikra nuostalgija. Tačiau desertui trūko balanso, visi sluoksniai buvo itin saldūs. Vienintelis mėtos lapelis papuošimui įnešė šiokį tokį naują vėją.
______
Nuogirdų girdėjau įvairių, tačiau nuomonė nepakito: Kaunas pasiruošė puikiai. Nebuvo nei vieno restorano, kuris nuvylė, ar nebūtų kuo nustebinęs. Didžiausia problema, kurią aptikome kartu su kolegomis – didžiuliai porcijų dydžiai. Bet atsakomybė dalinai ir mūsų – juk niekas neliepė valgyti visko.
Renkant geriausiai pasirodžiųsi restoraną, viduje kova vyko tarp „Višta puode“ ir „DIA“. Tačiau ar įmanoma juos du sulyginti? Tai visiškai skirtingos patirtys, kurios savo kategorijose, be abejonės, laimėtų.
„Višta puode“ išpildė savo koncepciją – naminis maistas „kitaip“ ir labai kokybiškai. „DIA“ – tai jau kone haute cuisine, kur nematyti sluoksniai ir tekstūros žaidžia savo žaidimus. Todėl lieku prie liberalumo – laisvės pasirinkti du laimėtojus ir siunčiu didžiausius komplimentus dviem labai talentingiems šefams.
______
Už puikų renginį dėkoju Sustainable Gastro.
Daugiau apie organizacijos veiklą skaitykite čia.
