Nemažiau nei futbolo aistruolis, gavęs bilietus į čempionato varžybas, aš džiūgavau, laimėjusi bilietus į Kaunas Gastro.
Pirmasis Gastro Vilniuje, panašu, tik sukėlė apetitą aplankyti daugiau gastronomijos renginių. Pamačiusi tęsinį Kaune – nesudvėjojau nei dėl kelionės, nei dėl nuolatinio laiko trūkumo, mintyse sukosi „negaliu praleisti“…
Gastro orientuojasi į restoranus, kurie gamina su sezoniais, kokybiškais produktais, dažnai iš Lietuvos ūkių. Sužavėta koncepcijos, neabejojau, kad maistas bus geras.
Todėl šiek tiek pieno produktų, šiek tiek miltų ar šaukštas deserto neišmuš manęs iš vėžių, o bus puiki gastronominė patirtis ir įkvėpimo šaltinis. Taip ir buvo, todėl trumpai pasidžiaugsiu, kaip mano skonio receptorius palepino 5 Kauno restoranai.
1// DIVERSO. Didžiuliame viešbučio pastate įsikūręs restoranas, nenuostabu, buvo labai dalykiškas. Ketvirtainiai staleliai, sustatyti mažiausiu įmanomu atstumu vienas nuo kito. Pajutau, nes su visom savo keturiolika “terbų” ne visur jaučiuosi komfortiškai. Iškart pajaučiu, kiek vietos restorane skirta klientui.
Bet nepaisant to, „Diverso“ pasiūlė tikrai gražų akiai ir malonų gomūriui užkandį – smidrus su ožkos sūrio kremu, žaliųjų žirnelių piūrė ir citrusų padažu. Skoniai derėjo puikiai – sūrumas, traškumas, rūgštumas, ridikėlių kartumas ir smidrų bei žirnelių daigų saldumas sudarė vientisą subalansuotą skonį.
Kokybė irgi jautėsi. Ragaudama, gėrėjausi: tokių skanių ridikėlių jau senai kur valgiau… Visgi, vėliau įsitikinom, kad tobulumui ribų nėra…
2// VIŠTA PUODE. Ar būna jums, kad labai labai užsinori kaimiško maisto? Močiutės kotletų? Ar nuo vaikystės mamos kepamų bulvinių blynų?? Visada galvodavau, kad su tokiais poreikiais, arba važiuoji į garsių tinklinių brendų kaimo turizmo sodybas, arba ir leki pas šitų žavių moteriškių su specialiais pageidavimais.
Višta puode įrodė, kad nebūtina sėdėti prie ilgų medinių suolų ir stalų ir rinktis patiekalą iš kilograminių oda ir metalu paturbintų meniu. Restoranas pasiūlė tradicinę lietuvišką virtuvę, tačiau estetika, šiuolaikiškai atskleistas tradicinis interjeras neleido atitraukti akių.
Skrandžius apšildyti gavom rabarbarų kompoto, o sočioji dalis atkeliavo didžiulėje sriubinėje lėkštėje, kurioje gulė slow cooking vištienos troškinys pagal šeimininko močiutės receptą.
Garnyrui – bulvių košė ir lietuviškos sezoninės daržovės. Milžiniška lėkštė, rodos, neturėjo galo. Tačiau tai – džiugu. Buvo baisiai skanu, nostalgiška ir sotu. Tūlas lietuvis būtų pasakę “va dabar tai pavalgiau”.
3// UOKSAS. Šiuolaikiškumas ir kokybė – du būdvardžiai, kurie pilnai iliustruoja restoraną. Jei eičiau verslo pietų su užsieniečiais, vesčiausi juos būtent čia. Tai būtų tarsi nebylus pareiškimas – “Pažiūrėkit, pas mus irgi gerai. Turim ir estetikos skonį, ir šiuolaikiškai pateikto kokybiško maisto”.
Uoksas mus lepino smidrais (na taip, smidrų vakarui buvo užtektinai). Paklaustas apie patiekalą, padavėjas puolė pasakoti, jog patys smidrai atkeliavo iš ūkio Ukmergės rajone. Jiems akomponuoja petražolių tyrė, žemoje temperatūroje virtas trynys, sviesto putėsiai, stintenės ikrai.
Smidrų patiekalas vėlgi sužibėjo harmonija, tik šįkart ji buvo kur kas prabangesnė. Stintenės ikrai puikiai derėjo su švelniais padažais,o smidrai buvo paruošti nuostabiai.
4// SOUL. Kiaulienos šonkauliukai su ananasų ir medaus glazūra, marinuoti žolelių marinate ir lėtai kepti 350 laispnių temperatūroje – skambėjo įspūdingai. Tačiau galbūt, tai ir buvo problema. Sukilo lūkesčiai, o jų patenkinti nevisai pavyko.
Mėsa nebuvo išskirtinai minkšta, o egzotiškos glazūros nesijautė nė kvapo. Tačiau buvo skanu, ne to ko tikėjausi, bet skanu. Daug labiau sudomino kiti restorano patiekalai, kaip cappuccino sriuba. Buvo smagu stebėti restoraną, kuris nebijo eksperimentuoti, bandyti. Pliusas „Soul“ vien jau už tai.
5// GURMĖ. Vienareikšmiškai – mano favoritas. Tai ne restoranas, o jausmas. Nusileidus žemyn stačiais laiptais, pasijauti lyg seno vynininko rūsy, kurį kruopščiai gėlėmis dabina jo žmona. Aišku, istorija išgalvota, bet jausmas tikras. Jis dar sustiprėja, atsidūrus prie užkandžiais nukrauto stalo.
Gauname po du mini užkandžius, bet kartu ir griežtą instrukciją kaip su jais elgtis. Primygtinai liepta pradėti nuo burokėlių ir karamelizuotų svogūnų užkandžio, o tada jau lepintis – foie gras (ančių kepenėlių paštetas) su sviestu ir spanguolėmis . Jei kartais primirštume, instrukcija gulė ir ant kiekvieno stalo.
Toks subtilus rūpinimasis vertė kone garbinti du mažyčius sumuštinukus. Ragauti juos palengva, galvoti apie kiekvieną kąsnį, atsiskleidžiančius skonius. O jie buvo tokie nuostabūs ir taip puikiai derėjo, kad beliko tik aikčioti.
Vakarą vainikavo man priimtina cukraus dozė – šaukštas grietinėlės ir azote šaldyta avietė bei mėta, kuriuos parengė Kauno kolegijos studentai. Kaip cherry on top, to ir tereikėjo, nes pilvai jau buvo pilni, o norai patenkinti.
Kelionei gavom po sveikuolišką keksiuką (pasirinktinai: su morkomis arba špinatais). Bet vasarišku oru spinduliuojančio Kauno palikti taip greit visai nesinorėjo. Pora taurių vyno, rodos, teisingai užbaigė restoranų turnė. O tada bėgte į paskutinį traukinį. Kažkodėl kitaip ir neįsivaizdavau.
