Prieš porą savaičių turėjau didžiulį žygį. Netradicinį. Nei po kalnus, nei ką. Tačiau nemažiau įkvepianti. Vadinosi „Klaipėda Gastro“. Gal jau supratot apie ką aš. Bet jei ne – trumpai tariant, žygio maršrutas nusitiesė per garsiausius Klaipėdos restoranus. Maisto nepritekliaus, kaip įprastose kelionėse, čia toli gražu nesijautė. Bet palakstyti tikrai teko. Kviečiu paklausyti „kelionės“ įspūdžių.
______
Tikri meno kūriniai ant stalo – pirma mintis prisiminus renginį „Klaipėda Gastro“. Galbūt dėl konkurencijos, galbūt dėl natūralaus pajūrio piliečių siekio viską daryti puikiai (panelės čia kaip nuo podiumu, o vaikinai – kaip nuo sporto klubų reklamų) idiliškų situacijų netrūko. Klaipėda, be konkurencijos, nurungė visus prieš tai buvusius Gastro.
Tačiau Klaipėdos Gastro buvo ir sunki misija. Kodėl sunki? Nes vertinti skirtingus, bet vienodai puikius patiekalus pasirodė beprasmiška. Visi turėjo savo žavesio, kuris tiko tik jiems ir į vertinimų eilę restoranų niekaip nesurikiuočiau.
TONAS
Atmosfera. Džiaugiuosi, pirmąja stotele pasirinkusi Toną. Tokio malonaus sutikimo, neregėjau per visą vakarą, o gal ir aplamai niekad restorane.
Įžengusi pasijaučiau tarsi modernioje žvejo pirkioje. Čia į darnią melodiją susiliejo medis, oda ir akmuo. Ramūs bliuzo tonai, žvakių šviesa kūrė tai, ko dažnai restoranuose pasiilgstame – namus ir jaukumą su kokybės prieskoniu.
Maistas. Rūpestingi padavėjai ant stalo patiekė žemoje temperatūroje keptą veršieną su baravykais, bulvių apkepu ir alyvuogių milteliais.
Veršiena, vien jau iš pažiūros, atrodė minkšta ir sultinga, tačiau labiausiai įsiminė bulvių apkepas. Sakytum, prancūziškasis Daupinoise. Ypatingai plonomis riekelėmis pjaustytos bulvės išlaikė savo formą, tačiau tirpo burnoje.
O taip pat, liaupsės keliauja karštai svarainių arbatai, kuria vaišino prieš maistą. Nebuvo nei per saldu, nei per rūgštu, kas retai pavyksta. Maloniai nustebino.
GAZZA
Atmosfera. Moderni elegancija, šiuolaikiškumas ir visi kiti panašūs epitetai keliauja į šio restorano daržą. Tai vieta, kur vertėtų ateiti su draugėmis kokteilių ar subtilios moteriškos vakarienės.
Maistas. Jautrumas skoniams – galėtų būti Gazzos stiprioji pusė. Visi patiekalų ingredientai suderinti, rodos, iki skrupulų.
Antienos terinas su džiovintomis spanguolėmis ir obuoliais gal būtų ir nieko stebuklingo. Bet kartu su traškios šoninės trupiniais ir kepenėlių padažu pakilo į tikrą skonių ansamblį. Garsiai gėrėjausi.
Tuo tarpu, sesuo mėgino vegetarišką variantą, į kurį įėjo moliūgai, marinuoti baltajame vyne, virti moliūgai, ožkos sūris, moliūgų sėklos ir lazdyno riešutai. Rodos, paprasta, tačiau vyne marinuotas moliūgas buvo toks turtingas skoniais. Nieko panašaus nesu ragavusi.
Ir tai patiekalą užkėlė ant pjedestalo. Švelnumo ir lengvumo duetas – buvo kaip tik tai, ko organizmas ilgėjosi po mėsos patiekalų.
MONAI
Atmosfera. Berašydama supratau, kad dėl malonaus aptarnavimo su Tonu ne ką mažiau galėtų konkuruoti ir Monai. Sėdėjome sau Monų „virtuvėje“, mat interjeras čia kaip namie.
Šalia maloniai čiauškėjo padavėjos, kurias net neapsiverčia liežuvis taip vadinti. Veikiau pagalbininkės, patarėjos, draugės. Jokio šabloniško, nenatūralaus bendravimo. Ore tvyrojo nuoširdumas.
Tobulas restorano pavyzdys kitiems. Čia garbę ir palankumą gauni už maistą, tačiau atmosfera šilta ir jauki kaip namie.
Maistas. Lėkštėje radome tartaletę, kurios dugne burokėliuose marinuota lašiša, padengta jogurtiniu kremu ir burokėliais, papuošta ridikėlių daigais ir alyvuogių trupiniais. Pačio patiekalo sumanymas galbūt ir nieko ypatingo. Pamenu, sesė nuolat primindavo, kad kažką panašaus jau yra valgiusi.
Bet aš likau nuoširdžiai sužavėta kuo kitu. Patiekalo lengvumas ir tyrumas buvo magiškas. Jokių įkyrių skonių. Kokybiški, tikri ingredientai, susiliejantys į vieną švelnų ansamblį. Sakyčiau, kone desertas. Suaugusio žmogaus desertas.
MERIDIANAS
Atmosfera. Nuo pat pirmos minutės, esi tikras – tu restorane. Santūrus, dalykiškas bendravimas, rūpestis leido suprasti, kad kiekvienas čia priimamas kaip svarbus svečias. Viskas restorane kaip dirigento sustyguota: iš pradžių gauname spindinčiame voke patalpintą meniu, tada ant kelių paguldomos servetėlės. O tu po truputį lauki likusių stebuklų.
Maistas. Šefas pasveikina su mažu užkandžiu – lašiša, kedrinės pinijos, česnakinis majonezas ir alyvuogių aliejus. Kąsnio dydžio gabalėlis ištirpo burnoje ir su nekantrumu laukėme pagrindinio. Atkeliavo sterko filė su moliūgų tyre, bulvių koše, morkų cilindriukais, troškintais špinatais bei lazdyno riešutais. Žuvis buvo nebloga, švelni, tačiau aš, kaip visada, labiausiai susižavėjau garnyro deriniu. Moliūgų tyrė su trumais tapo mano susižavėjimo objektu.
Kažkur netoliese padėti špinatai, lazdyno riešutai, panirę moliūgų ir trumų padaže, tapo stebuklingi. Pagalvotum, trumai čia dėl visko kalti. Tačiau nevisai. Trumai vos juntami, ir atskleidžia savo sūrų, „grybišką“ skonį tik po dar poros švelnių „moliūgiškų“ natų. Todėl stebuklą čia padarė galbūt visai ne jie, o puikūs virtuvės šefo skonių derinimo įgūdžiai.
Į vertinimo komisijos darbą įsijaučiau labai rimtai. Teksto apimtys pradėjo versti nerimauti. Todėl čia trumpam sustosiu. Kelionės įspūdžius pratęsiu vėliau. Kad nepavargtumėte nei jūs, nei aš.
