Ledai bandelėje ir kiti netikėtumai manęs laukė Italijoje. Visai nesitikėjau tiek staigmenų virtuvėje, kurią žino visas pasaulis. Bet pasirodo, pietų Italija ir Sicilija visai kitas mitybos taisykles diktuoja, o dažniau nei picą, užkandžių vitrinose, pamatysi gruzdintą ryžių rutuliuką – arančinį.
Savo keisčiausius maisto atradimus papasakosiu čia. O, tuo pačiu, trumpai supažindinsiu su must-try maistu pietų Italijoje.
PANI CA MEUSA. Kai pirmąkart susidūriau su Pani ca meusa, aplinkiniai tikėjosi, kad išsigąsiu. Tačiau labiau nei išsigandusi, buvau suintriguota.
Šio sumuštinio su jaučio plaučiais ir blužnimi čia ilgai ieškoti nereikės – jų pilna visur. Minkšta burgerinė bandelė patiekiama su didžiulėje keptuvėje kepamais jaučio vidiniais organais bei vientinio Caciocavallo sūrio drožlėmis.
Buvau kaip reikiant gąsdinama, kad tokio maisto švelni mano prigimtis nesugebės įveikti, tačiau suvalgiau, mėgavausi ir kartočiau. Mėsa priminė kepenėles, tačiau buvo tvirtesnė, sunkiau kramtoma. Pats sumuštinis nebuvo toks sausas kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
BRIOCHE CON GELATO. Arba Sicilian gelato. O lietuviškai – ledai bandelėje. Ilgai nerimavau, kaip reiks valgyti tokį keistą derinį, svarčiau „kam ta bandelė?“,bet kelionės pabaigoje jau puikiai supratau, kodėl siciliečiai ledus valgo būtent taip.
Pamenu, valgant ledus ragelyje mano ranka per porą minučių iki alkunės pasidengė tirpstančiais ledais. Šalia sėdėjo vyriškis šaukšteliu, po truputį, kabinantis ledus iš bandelės. Viskas pasidarė aišku – ledai bandelėje turi kur tirpti. O kai lauke 40 laipsnių – čia ne šiaip įnoris, o būtinybė.
ARANCINI. Juos su Marija pavadininom – patiekalu kamuoliuke. Nes kas yra tas Arancini? Skrudintas ryžių kamuoliukas su Ragu padažu viduje (Ragu – malta jautiena pomidorų padaže). Įdarų, tiesa, būna įvairių, bet šis pats populiariausias. Ir aplamai, Arancini čia beprotiškai populiarūs. Įtariu, italai juos taip pat laiko patiekalu – sukerta vietoj pietų. Skonio klausimas man liko mįslė – labai neįsimylėjau, nors “neskanu” irgi nedrįsčiau sakyti.
(nuotraukoje Arancini su bešameliu ir šonine; „Messina Nicasio“, Trapani)
CANNOLI. Ah, mano Cannoli! Atsimenu, kažkas paklausė, ką atsigabentum į Lietuvą iš Italijos, jei tik galėtum. Nesuabejojau – Cannoli – traškę tešlos tūtelę, pripildytą rikotos kremu. Pirmoji pažintis su šiuo desertu nutiko dar Lietuvoje, “Bonacosi” restorane. Nelikau sužavėta, todėl Italijoje neskubėjau tęstuoti. Paragavusi Palerme, vis dar stebėjausi, kodėl jis toks populiarus. Bet trečiasis Cannoli atsakė į visus klausimus.
Iki Trapani Sicilijoje mus pametėjo vietinis vaikinukas – Aldo, o kartu nuvežė ir į pačią geriausią kanolių vietą apylinkėje. Atsimenu, kaip kitą dieną ėjom 5 kilometrus, kad vėl pajustume tų nuostabių Cannoli skonį.
Milžiniškas Cannoli buvo įdarytas tobulai kreminiu rikotos kremu, o traškusis deserto pagrindas priminė tvirtesnę žagarėlio versiją. Belieka įsivaizduoti, kaip puikiai šis duetas „sužibėjo“ ragaujant.
(Geriausias Cannoli Trapani – „Efri Bar“)
GRANITA CON BRIOCHE. O lietuviškai versčiau – pieniška saldi bandelė su šerbetu. Ir va, tokie būna dažno siciliečio pusryčiai. Nors skamba keistai, derinys vertas dėmesio. Ypač čia, kur – pasikartosiu – rytais norisi tik lengvai ir saldžiai.
Maniškė Granita buvo su braškėmis ir migdolais, todėl, rodės, valgyčiau pienišką braškių sriubą su bulką ankstyvą vasaros rytą. Tačiau jau minėtas Aldo užsiminė, kad skaniausias granitas – mėlynių.
(Geriausias granitas Trapani – „Colicchia“)
CAPONATA – mano širdį pavergęs baklažanų troškinys. Atrodo, visai ne daug ingredientų, o toks turtingas (pagrindiniai: baklažanai, salierai, pomidorai, alyvuogės). Švelnus, šiek tiek sūrus, šiek tiek rūgštus – trumpiau tariant subalansuotas. Italai jo deda į pastos patiekalus, o mes džiaugėmės juo tiesiog ant džiovintų pilnagrūdžių duonelių.
COUSCOUS ALLA TRAPANESE. Taip jau nutiko, kad nuvykusios į Trapanį, patekome tiesiai į kasmetinį kuskuso festivalį. Šiame miestelyje kuskusas gaminamas seniau nei makaronai, todėl šventė jam jau, kaip ir, teisėtai priklauso.
Ragavom firminį kuskusą, verdamą žuvies sultinyje, su pomidorų pasta, menkės gabaliukais ir kitomis jūros gėrybėmis, o taip pat – kuskusą su Caponata (neatsispyriau). Abu buvo nuostabūs: kuskusas – rūpus, tačiau visai ne sausas. Ir pasirodo, šis patiekalas gaminamas iš stambių kviečių gabaliukų, kurie lieka malant grūdus. Vadinasi, yra daug sveikesnis, už kitus kviečių produktus.
______
Toks mano įsimintiniausias maistas Pietų Italijoje. Maistas, kuris pasiūlė ne tik skonį, bet ir krūvą emocijų su savimi kartu. Tačiau tai toli gražu ne “must-try” sąrašo pabaiga. Konkretesnis, ilgesnis sąrašas kitame įraše. O dabar bėgu mėgautis beveik itališkai šiltu Lietuvos oru.
Ciao!
