Buvau sunki, beveik nepataisoma saldžiavalgė. Draugų tarpe – keksiukų karalienė. Todėl iš pradžių nusprendžiau cukraus atsisakyti visai. Mėnesį atsisakiau net vaisių. Tam, kad išsivalyti. Eksperimentas parodė, kad gyvenimas be cukraus daug tikresnis ir kokybiškesnis. Ką pajutau?
- Tikrą skonį. Kiekvienas patiekalas, net be druskos, atrodė labai turtingas. Atsimenu, kaip vištienos sriuba man buvo stebuklas, o vištienai su baklažanais jaučiau grynų gryniausius cravings.
- Žingsnis po žingsnio pasikeitė santykis su maistu. Nebemaniau, kad maistas tukina, kad reikia valgyti retai ir po mažai, nes kitaip viskas „eis į kūną“. Tikras maistas netukina. Tukina tik pramoniniai maisto dirbiniai, pripildyti cukraus. Juos vartojant, visada turi save varžyti.
- Sotumas – normalu. Kai vartoji mažai cukraus, tavo organizmas daug natūraliau jaučia sotumą. Ar pažįstamas jausmas, kai valgai pyragą ir negali sustoti? Taip nutinka, nes cukrus išderina sotumo hormoną, organizmas nebežino, kada pasakyti stop.
- O sotumas užtikrina ramumą, nesiblaškymą, efektyvumą. Pirmąsias porą dienų visiškai nevartojant cukraus, gali pasirodyti priešingai, tačiau ištvėrus, atrodys, kad cukraus ir nereikia, o darbai dirbsis greitai ir efektyviai.
- Taip nutiks, iš dalies dėl to, nes alkio kirminėlis nebegrauš ir neteks nuolat galvoti apie maistą. Mažiausiai porai valandų bus ramu. O tada, vos pajutus pirmuosius alkio signalus ir laiku juos prislopinus riešutėliu kitu, ir vėl grįš ramybė.
- Grąžintas į mitybą bananas atrodė kaip desertų desertas su savo nežmonišku saldumu. Jau taip ir negrįžau į laikus, kai vienu valgymu sukirsdavau jį visą.
_______
Po eksperimento, netapau kardinali. Nesakiau, kad daugiau gyvenime į burną nedėsiu cukraus. Esu realistė – visiškai atsisakyti cukraus – utopija. Bet atsisakiau jo paprastuose maisto produktuose, kuriuose jis dažnai, mums nežinant, slepiasi. To pasekoje, pasikeitė santykis su saldumynais. Atsirado harmonija.
Desertas tapo tikru desertu – ritualas įprasminti mielą akimirką su draugais. Nebesinori dabar suvalgyti kalno sausainių, nes akys mato. Pavalgius sočius savaitgalio pietus su šeima, užbaigimui užtenka trečdalio gabalėlio pyrago ar padegustuoti keletą skirtingų sausainių, nes juk pirmieji kąsniai ir būna patys skaniausi, o vėliau valgome iš įpročio.
O aš, kai tik galiu, imuosi savų kepinių, kuriuos ir maloniau valgyti. Juk taip ramu be sąžinės priekaištų.
_______
Indų giesmėse – bhadžane – radau tai, kas labai paprastai, bet taikliai įvardyjo mano filosofiją:
„Venkite dviejų dalykų: tinginystės ir fanatizmo. Nepersistenkit (tai fanatizmas), nenuleiskite per daug greitai rankų ( tai tinginystė). Viską darykite vadovaudamiesi sveiku protu.“
