Rytais suvalgyti kremu pripildytą cornetti, keliais gurgšniais išgerti dirvožemio juodumo espresso – taip pusryčiauja italai.
Kodėl taip darydami yra sveiki ir laimingi? Dabar mintyse jau turiu aiškų piešinį ir krūvą argumentų.
______
PIRMASIS – klimatas. Karštais rytai organizmas neabejoja – noriu kažko lengvo, bet stipraus, pageidautina – saldaus. Maniau, saldumynai ryte – blogos dienos ženklas. Pavalgius saldžiai nuo ryto, jausdavau, kad galiu praryti dramblį ir nebejausti soties.
Bet čia kitaip, karštis numalšina alkį. Galvoji – vakare atsibus “žvėris”, bet jį lengvai nugali laiku valgomi pietūs ir vakarienė.
______
ANTRASIS – saldūs rytai, bet teisingi vakarai. Pastaruoju metu teko daug bendrauti su italėmis. Jos pasakojo, kad nė neįsivaizduoja ryto su sūriais patiekalais.
Tačiau paklaustos apie pietus ir vakarienę, išvardyjo visą sąrašą sveikų patiekalų: pilnagrūdžiai makaronai, salotos su mėsa, sūrūs pyragai su rikota ir špinatais. Stipriai pabrėžė DAUG DARŽOVIŲ. Ir sakė tai su didžiausia meile, visai ne su stipriu pareigos jausmu. Daug daržovių italams labai natūralu.
Pamenu, kaip viena italių didžiulėm akim žiūrėdama į mane užklausė: jūs rimtai valgot makaronus su kečiupu? Juk labai neskanu, kečiupas – toks sunkus. Tik tada susimąsčiau, kad iš gylaus įpročio kai kurių dalykų nebeapsvarstome. Valgyti sveikai yra įprotis.
______
Bet pietietiškas mitybos tvarkaraštis veikia ne todėl, kad italai taip nusprendė ir įprato, o dėl gyvenimiškų dalykų. Vieną rytą Italijoje turėjome trijų dalių saldžius pusryčius: kas dvi valandas ragavome vis kitą daugiau ar mažiau saldų kepinį (priešpaskutinių dienų neišbaigto “must-try” sąrašo pasėkmė).
Pamenu, kaip natūraliai vakare norėjosi tik sūriai ar gaiviai, jokiu būdu ne saldžiai. Vadinasi, jei saldžiai pavalgome ryte, mažesnė tikimybė valgyti saldumynus vakare, kada šie kenksmingiausi.
TREČIA paslaptis – viskas, ką valgome (darome) su meile – yra naudinga. Man negaluojant, mano mieloji Viktorija atsargiai siūlydavo “o jei leistum sau tą pyragaitį ir galvotum, kad jis tau gerai?” Sukiojau galva tada – tik ne šiuo atveju.
Bet dabar tenka atsiprašyti ir prisipažinti – klydau. Oi kaip svarbu emocijos: tiek valgant, tiek gyvenant. Tokio malonumo valgant pusryčius dar akimis nemačiau: emocijų pripildytos šnekos, didžiuliai kąsniai ir triukšmingi atsisveikinimai.
Ir nors pati sėdėdavau dvi valandas ir savo ryto ragelį valgydavau visai kitaip (išskirtinai lėtai), jaučiau, kaip laimė teka kraujagyslėmis. Sveikata visas dienas buvo nepriekaištinga, nors prieš kelionę dar stiprus rūpestis dėl jos kankino.
Supratau, kaip svarbu daryti tai, kas malonu. Banalu. Bet banalumas – amžiu patikrintas, ir galimas daiktas verta juo pasikliauti.
Tad jei jau pusryčiaujame kaip italai, nepamirškime plačiai šypsotis, ilgai kramtyti ir pilna širdim džiaugtis. Galbūt tada itališkas fenomenas pasieks ir mus.
Ciao!
