Mano metai ant lėkštės & 25 belaukiant

Dėlioju mintyse, kas gero ir nelabai nutiko šiais metais. Galvoju, kad būsiu labai sau dėkinga, jei susidėsiu aiškiai, ant popieriaus lapo ar baltos lėkštės kaip ten kas šiais metais buvo. Nes gelbsti, kai galvoji, kad viskas čia gyvenime labai blogai. Kitaip sakant, moko tiek laimingos patirtys, tiek nelaimės, nemažiau.

Jau tuoj tuoj įlipsiu į antrojo gyvenimo ketvirčio valtį (jau labai skambiai čia). Bet ketvirčio amžiaus krizės nebijau. Jei taip visai atvirai, rodos, jau pragyvenau. Iškart baigus  studijas. Norai buvo materialūs ir greit pasiekiami. Paaiškėjo: jie ir patogus gyvenimas – labai mažai ką turi bendro su tikrąja laime. Materialūs norai visai nedingo, bet dabar jie prarado svorį ir džiugina mažiau nei gyvenimo nuotykiai.

 

Todėl tyčia ar netyčia, praėjusių metų kažkur sausio mėnesį – norėtųsi sakyti „griebiau jautį už ragų“ – bet, iš tiesų, tiesiog labai panorėjau. Panorėjau keliauti. Prisiminiau, kad senai tai dariau, ir užsimaniau. Jau kitą dieną (ne mano iniciatyva) pirkome bilietus į Miuncheną – netikėtas po pasaulį išsibarsčiųsių draugių susitikimas.

Taigi SAUSIS dar ramus, bet viltingas. Nors ramus sąlyginai. Bepjaustydama saldžią bulvę, sugebėjau nusipjauti šiek tiek piršto pagalvėlės. Baigės gerai! Viskas sugijo tvarkingai, o dabar tik juokinga prisiminus. Priėmiau kaip rimtą pamoką.

 

 

VASARĮ jau skridome į Miuncheną. Kelionėje vis dar buvau pasipuošus bintuotu pirštu, bet netrukdė džiaugtis. Miunchene tąkart suradau pavasarį, daug saulės, atradau Pretzels su sviestu, Dachau koncentracijos stovyklos šiurpumus, dideles sočių patiekalų porcijas, vienuolyną, kuriame gaminamas alus, banglentininkus upėje, šaltas bulvių ir svogūnų salotas ir visur iš paskos sekantį alų.

Nors kaip rašiau Instagrame, Miuncheną spėjau tik vos vos pajusti. Didžiausias kelionės džiaugsmas buvo artimi žmonės šalia.

 

 

KOVAS. Lankiau savo mylimą draugę Giedrę Rygoj, kuri mane supažindino su miestu pro savo akis: parodė visas jaukiausias knygų ir kavos vietas. Ryga man niekad neatrodė prastai, bet viena kelionė po kitos tapo vis jaukesnė. O atrasta ROCKET BEAN COFFEE iškėlė naują gastronominį tikslą – sudalyvauti viename iš jų įspūdingų brunch.

 

 

BALANDIS tiesiog praskrido (ne veltui paukštis). Be jokių ypatingų dalykų.

GEGUŽĖS pradžioje iškeliavau į Rumuniją, pirmąjį savo projektą apie tarpkultūrinę komunikaciją. Po kelionės buvau praktiškai kosmose – tiek naujų idėjų vyrė galvoj. Nauji žmonės dvi savaites buvę kartu davė kalną stiprių minčių ir emocijų.

Tiek asmenybių pavyko ten tada po vienu stogu sutikti. Muzikantą ispaną Ignacio su filosofinėmis mintimis, visiškai crazy teatro režisierių Alberto, psichologę Ayshe, nuostabiai svetingus turkus: Berkai, Omer ir kambariokę Mugę, žavingąjį Eduardą, mažą, bet galingą versliąją rumunę Eleną. Ir nepamirštant pačios lietuvių komandos, su stipriomis asmenybėmis atskirai ir smagia komanda kartu.

 

 

 

 

Tai taip ir praėjo ta gegužė – akimirksniu, su visko tiek daug ir taip greitai.

BIRŽELIS grąžino į žemę ir skaudžiai priminė, kad balansas, o ne persitempimas, yra gyvenimas. Susidūriau su sveikatos problemomis, kurios neleido labai daug ko valgyti. Atkrito visas vasariškas meniu – ledai, alkoholis, net ir vaisiai.  Ne būtinybė man jie, bet socialinis gyvenimas pasidarė liūdnesnis. Visur teko gerai sukti galvą, galvojant kuo čia pakeisti.

Bet dabar, kai jau beveik gerai viskas, galvoju – buvo teisinga. Gyvenimas dar palyginti švelniai pakuždėjo, kad rūpinčiausi savimi. Kažkada sąmoningas noras buvo valgyti sveikai. Tik nepagalvojau, kad priemonės gali man ir nepatikti. Atsargiai su norais, haha.

 

 

Dabar kartais užmeta „sveikuolė”. Bet šito mane išmokė ne didelė mada, o sveikata, likimas ar dar nežinau kaip įvardyti. Ir tuo taip džiaugiuosi, juk liūdniau už viską būtų buvę gyvenimo pabaigoje sužinoti, kad iš tikro negyvenai arba negyvenai pilnai. Ir koks geras gyvenimas gali būti priklausomai nuo to, ką į save dedi ir nededi. Čia tiek su maistu, tiek su mintimis tinka.

Išmokė ši patirtis gaminti sveikus saldumynus namie, o einant kur out labai atidžiai rinktis, ką noriu į save dėti. Man valgymas out – yra nuotykis ir pažinimas, todėl stengiuosi rečiau, bet ypatingai. Ir tada jau nebūtinai labai sveikai, galbūt tik „kokybiškai” išlieka prioritetas. Trumpai tariant gyvenimui pavyko – balansas atsirado.

 

LIEPOS gale išvykau į poros dienų projektą Rygoje. Ir buvau maloniai šokiruota kaip dalykus keičia emocijos. Valgiau viską, šokau beveik iki ryto ir, rodos, nuo tų visų emocijų nemalonius simptomus pamiršau (??). Pati dar tada gerai nesupratau kaip tai įmanoma, bet dar karta įsitikinau jau kitą mėnesį didžiausioj metų kelionėj po Italiją.

 

 

Taigi, RUGPJŪTIS ir ITALIJA. Truputį išsigąstu priėjus šią temą, nes – draugai žino – apie tą kelionę galiu pliurpti neužsičiaupdama (ne veltui ir 4 įrašus bloge sukurpiau). Kelionė, kuri pasakė man labai atvirai: galimybių ribos yra mūsų mąstymo ribos. Viskas buvo įmanoma: miegoti paplūdimiuose ar ant uolų su neįtikinamais peizažais, kiekvieną vakarą maudytis jūroje po žvaigždėtu dangumi, įveikti kone 1000 kilometrų per 11 dienų (beveik visus iškėlus nykštį į viršų, kely), iškęsti 43 laipsnių karštį su puse gyvenimo ant pečių. Vaikščioti po megapolius ar po mažus kaimelius, tyrinėti vietinių gyvenimą ir šnekėtis su krūva įvairiausių tautybių žmonių.

Grįžau su pietietiška ramybe. Jausmu, kad gyvenimas – nuotykis. O šiandien jau galiu pridėti – nuotykis negimsta iš niekur, turi pats prikišti nagus. Juk gaila būtų jei tas vienas mums skirtas gyvenimas praeitų va taip kur sėdint, “karjerą” darant.

 

 

RUGSĖJO pradžia – Londonas ir projektas apie verslumą ir lyderystę. Bet labiau nei pats projektas, į galvą ir širdį krito Londonas, o gal geriau sakyti Anglija. Jos buvau pasiilgusi: visų pirma –  žmonių, mandagumo, jų požiūrio į gyvenimą, tada – jaukumo ir architektūros, o trečia – kosmopolitiškos maisto kultūros ir kavos vietų. Londonu naudojuosi kaip įkvepėju, nes čia juk supuolusios visos inovatyviausios idėjos, belieka kūrybiškai nukopijuoti ir pritaikyti čia, Lietuvoj.

 

 

SPALIS. Pradėjau šokti Lindy Hop. Bet labiau nei pats šokis iš pradžių žavėjo vintažinės Perono erdvės. O dabar jau įsimylėjus ir patį šokį.

 

 

LAPKRITIS. Projektas “I am what I eat”. Projektas apie mitybą, į kurį patekti atrodė svajonė. Buvau praradusi viltį – net porą sykių išgirdau “ne”. Kol galiausiai, kai mažiausiai tikėjausi – patekau. Gyvenime toks akibrokštas dažnai pasirodo, todėl dabar mokausi pasitikėti likimu. Jis viską sutvarkys taip, kaip reikia.

Taip stebuklingai pirmąkart išlindau iš Europos žemėlapio. Skubos tvarka gaminausi pasą ir ištvėriau dienos ilgio kelionę iki Turkijos miestelio Çerkezköy. Pirmas įspūdis, pamenu, kilo dėl jų maisto kultūros. Maisto laidos ėjo metro ekranuose; visą snacksų ir gėrimų servisą gavome vos poros valandų kelionėje nuo Istambulo į minėtą miestelį. Aplankę organizatoriaus gimtąjį miestą, sulaukėme jo tėvų surengtos maisto puotos, o pusryčiams kas rytą rasdavom litrinį ąsotį tahini – sezamų pastos. Pasėkmes jaučiu iki dabar: be tahini – nė dienos.

O jei ne apie maistą, jų kultūra pasirodė ir truputį nenuspėjama: vieno vakaro metu muzikantai netyčia (o gal ir tyčia), paėmė vieno dalyvio striukę, kurioje buvo pasas. Už jį ponaičiai paprašė išpirkos. Kitą vertus, nukulniavusios ragauti kebabų, buvome jais tiesiog pavaišintos. Iš pažiūros, svetingi, šeimyniški, bet nenuspėjami – tokie tie turkai, o lygiai toks pat pasirodė ir Istambulas. Pabuvome jame vos šiek tiek daugiau nei parą, bet spėjo taksistai ratais pavežioti.

 

 

GRUODIS.

Vėl grįžau į žemę. Gerokai išbarsčius save per visus metus, tą mėnesį norėjau viską surinkti ir skirti šeimai.

 

Šiemet tikslai ir norai tie patys – iš gyvenimo daryti nuotykį. Tik šįsyk galbūt dar sąmoningiau: nebėgant, spėjant pasidžiaugti, pažiūrėt į dangų ir pauostyti gėles.

______

„Don’t hurry, don’t worry, you’re only here for a short visit, so be sure to smell the flowers along the way.“

Walter Hagen