Rašiniai iš 2017-ųjų vasaros:
Geriu savo kavą su sojų pienu čia,traukinyje, ir svarstau apie prieš porą minučių turėtą pokalbį. Be penkiolikos septynios, belaukiant traukinio į Vilnių užsimezgė pokalbis su 85 metų dama.
Kalbėjome apie traukinius: sakiau – sulauksime naujo, gražaus, modernaus. O ji pradėjo pasakoti apie trėmimus: kaip mėnesį keliaudavo be dienos šviesos, maisto, su viena skyle vidury vagono – tualetui. Kaip gyveno Sibiro taigoj, kur karvės vežimus tempdavo, o pati su kirviu medžius kirsdavo. Už tai gaudavo duonos puskilogramį, kuris ir tai buvo rūgštus – daug kas skrandžius susigadindavo. „Galvodavai, pasiliksiu truputį, o skrandis kriokdavo iš alkio” – Monika kalbėjo apie tą vieną rūgštų duonos puskepalį. „O dabar nueini į parduotuvę, vajė” – susiimdama užgalvos nuogąstavo. „O kai aš išgirstu ką nors dejuojant..”. Nė nebaigė sakinio, bet aš supratau.
Kažkas ten viršuj atsiunčia moralą, kuris verčia susitraukti iki sraigės ir sukišti galvą atgal į savo namelį, nes tavo problemos – tai juokai. Super susirūpinusi dėl maisto buvau visą pastarąjį mėnesį, o veikiau apie tai, kad negaliu to, negaliu ano. Taip domėjausi ko negaliu, kad pamiršau pasidžiaugti skaniu maistu, kurį vis dar galiu valgyti. APSKRITAI, pačiu maistu.
Prisėdo moterytė prie manęs ir traukiny. Pamatė, kad maigau kompiuterio mygtukus, sako ne iš tolo nieko panašaus nemačiusi, visą gyvenimą sunkiai dirbusi fizinius darbus. Tačiau dabar 85 ir dar važinėja dviračiu. Tikina mane – geriausias sportas.
Matai visiškai sveiką 85 metų žmogų, kuris ir mėnesį badavęs yra, ir dirbęs baisiausiom sąlygom. Ir jis gyvas, sveikesnis negu daugelis 30-mečių. O mes bijom, kad pavalgysim mažiau nei triskart dienoj.
Mitybos specialistė Barbara Oneil teigia: persivalgymas gali būti ne mažesnė bėda nei badas. Mūsų pilvo nervai yra dirginami, o kadangi žarnynas taip stipriai susijęs su smegenimis, signalas greitai ten ir atsiduria. Dėl to jaučiamės ne tik persivalgę, bet ir nervingi.
Pabaigsiu su idėja, kuri slėpėsi po pirma eilute. Kaip pižonė gėriau savo kavą su sojų pienu, o dar kiek kartų šį mėnesį pirkau sunkiai ištariamų pavadinimų produktų. Buvau pilnai įsisukusi į maisto pakaitalų paiešką, nes juk man,vargšelei,taip sunku gyventi. O prieš kelias minutes šalia buvo žmogus, kurio tikslas šiandien – nuvažiuoti pasimelsti į Kalvarijas (ne apie turgų ar Vilniaus rajoną čia). Ir dar kartą norėjosi kišti galvą į sraigės kiautą. Nes tu, žmogau, tiek daug užmiršti per savo patogumo poreikį. Monika sako: „Nuvažiuoju ten, į atlaidus, pasimelsti, ir tai ne ko prašyti, o padėkoti.”
Nors ir su girdėtom istorijom, nors ir su žinomom tiesom, senųjų karta, jei ją girdim, moko (o gal labiau primena) daug. Klausiam „kaip būti sveikiems?” Dėkim rūpestį ir prioritetus ant kitų vietų. O susidūrę su kančia, mažiau dievagokimės. Juk iš tiesų “ir tai praeis”.
