Prisimenu, nukrito man peilis restorane. Jį pasišovęs pakelti prancūzas laiko neskaičiavo, sakytum flegmatiškai linko paimti. Bet nei mano laukimas jį veikė, nei ką, buvo lėtas iki galo. Mažai judėjo ir tiesdamas peilį man. Tikiu, jis neskaitė specialių saviugdos knygų, nepritaikė sau specialios dietos, tiesiog užaugo taip.
______
Ėjo spalio 20, Simono gimtadienis ir tądien mes pakėlėm sparnus į Paryžių. Aš minty turėjau jokių kitų didelių planų, tik leistis į pažintinę kelionę kaip tie prancūzai gyvena ir kodėl sako – prancūzai moka gyventi gerai.
O ką pavyko atrasti, surašiau čia:
______
CAFÉ
Sako, Prancūzijoj labai brangi kava. Bet, manau, ji brangi tik turistams, tiems, kurie geria ją čia taip, kaip savo šaly įpratę.
Tik po kurio laiko mes išdrįsom išmėginti Café Allongé, vietoj įprastos su pienu. Sumokėjom baisiai nedaug, o dar ir sėdėjom kaip ponai – lauke, ant tų gražių raudonų kėdžių su mažais staleliais.
Patikėjau, kad prancūzai gali sustoti dienoj bent 3-kart, nes tų jų Cafe ant kiekvieno kampo. Kavos pertraukas sau leidžia ir skandinavai, ir italai, ir portugalai. Neabejoju – jos atpalaiduoja geriau nei bet koks eterinis aliejus.
KOKYBĖ
Nenoriu aš čia išsiplėsti, nes viskas labai paprasta: prancūzai turi daug kokybiškų rūbų ir galanterijos parduotuvių. Ir viskas nesudėtinga jų gyvenime – nusiperki patvarius odinius batus ir juos nešioji pusę gyvenimo. Mažiau suki galvą, ir ratus aplink akropolį.
RĖŽIMAS
Kažkur kelionės vidurį išvažiavom į Rouen miestelį Normandijoje. Atostogose esam late birds, tai pietų noras pilvą pradėjo kirbinti tik apie 15val. Ieškom, kur prisėsti ir visur randam arba užrakintas duris arba “non, monsieur, le dejeuner est fini” (suprask, pietūs jau baigėsi).
Prancūzai tiksliai žino, kada jiems valgyti. Šitą žinojau ir aš, bet Paryžiui taip stipriai nepajusi.
Priėmėm kaip gera pamoką ir tenkinomės greitu maistu. Bet galiausiai nemačiau ko pykti – tas tikslumas toks naudingas, mažiau chaoso gyvenime. Prancūzai visad pavalgę ir todėl ramūs.
FERMENTUOTI PRODUKTAI
Užsukom į vietinę la fromagerie (sūrio parduotuvę), paskui – į la charcuterie (vytintos mėsos ir kitų delikatesų parduotuvė) ir dar pasiimti la baguette iš artisan kepyklėlės. Skonis, stebiesi, bet labai kitoks nei įprastai valgant tokį derinį, o ir jausmas po puotos – skrandį glostantis. Ir aš čia prisimenu visas savo žinias apie žarnyną, jo sąsajas su smegenimis.
Tradiciškai pagamintas produktas visada laimi, nes tiek tikri nepasterizuoti sūriai, tiek brandinta mėsa, tiek raugo duona turi fermentų, kurie padeda žarnynui jaustis gerai. Mėgstu ir savy pastebėti, bet iš tikrųjų, taisyklė labai paprasta – ramus žarnynas, ramus ir žmogus.
MĖGAVIMASIS
Negaliu pamiršti Rouen miestely lankytos creperie. Fone skambėjo pianino garsai, pritemdytas apšvietimas, senoviniai baldai, ant palangės nutupdyti namų gamybos džemai ir tik prancūziškai kalbanti kavinės madam.
Ji nepriminė padavėjos, ji buvo labiau moteris, kuri pasikvietė į svečius ir dabar mumis rūpinasi. Išklauso visus pageidavimus, nors dėstau kapota prancūzų kalba ir tuoj suskuba parnešti namų gamybos sidro. Desertui – prie akių užpila Grand Marnier ant crepo ir jį uždega. Po viso šio atmosferiško ritualo, pamenu, pagalvojau – prancūzai mėgaujasi viskuo: jie labai mėgausi valgymu, bet ne mažiau mėgausi ir rūpindamiesi kitais.
VAIKŠČIOJIMAS
Pirmąkart metro pasinaudojom, kai vėlavom į koncertą. Ir galbūt nuo tada dar porą kartų. Ir tai viskas. Nes Paryžiui naudotis metro nė nesinori, visur gražu, jei turi laiko – norisi mėgautis. Tai taip ir suvaikstai dviženklius kilometrų skaičius. O man nieko nėra labiau atpalaiduojančio kaip ilgai ilgai, neskubant vaikščioti.
______
Po kelionės, aš taip džiaugiausi supratus, kad viskas galbūt labai paprasta: vidinė ramybė – tai kasdienių veiksmų padarinys. Ir pasiryžęs, gali pats nuspręsti ją įgyvendinti. Bet tam prancūzas patartų ne atsiraitoti rankoves, o leisti joms būti kokios yra. Be papildomų judesių. Ramiai, lėtai, su un café rankoj, ir taip – kuo dažniau.
A bientôt!
